Voldemãras Augustinas 1883 04 16Dysna (Tverečiaus vlsč.) 1942 12 16Maskva, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas. Istorikas. Nuo 1900 gyveno Sankt Peterburge (čia gamykloje dirbo brolis Pranas), globojamas E. Volterio šeimos, egzaminams į gimnaziją A. Voldemarą kartu su K. Būga rengė universiteto studentas A. Smetona. 1902 įstojo, 1904 aukso medaliu baigė gimnaziją. 1909 baigė Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą (už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Hadriano agrarines reformas gavo aukso medalį), 1911–14 jame dėstė; docentas. 1914 stažavo Italijoje, 1915 – Švedijoje (čia dalyvavo Stokholmo lietuvių konferencijoje). 1917–18 Permės universiteto profesorius. Nuo 1907 bendradarbiavo A. Smetonos redaguojamoje Viltyje, Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Tautos pažangos partijos (1916) vienas steigėjų ir veikėjų, jos atstovas 1917 06 Rusijos lietuvių seime Petrograde; Seimo pirmininkas. Palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Augustinas Voldemaras (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministras A. Voldemaras (trečias iš kairės) su kitais Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariais (Vilnius, 1918; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Dalyvavo Rusijos tautų kongrese Kijeve, su Ukrainos delegacija – Bresto taikos derybose. 1918 03 pabaigoje grįžo į Vilnių. 1918 07 12 kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1918 11–12 pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas (Augustino Voldemaro vadovaujama Vyriausybė 1918), trumpai ėjo ir krašto apsaugos ministro pareigas, 1918 11–1920 06 užsienio reikalų ministras (Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė 1918–1919, Prano Dovydaičio vadovaujama Vyriausybė 1919, Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė 1919, Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė 1919–1920). Nuo 1919 02 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje vadovas. 1920–22 Aukštųjų kursų lektorius, 1922–26 Lietuvos universiteto profesorius. 1924 Lietuvių tautininkų sąjungos vienas steigėjų. 1926–27 III Seimo atstovas. Manoma, buvo 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo vienas idėjinių įkvėpėjų, autoritarizmo ideologų. Kovai su opozicija įkurtos sukarintos organizacijos Geležinis vilkas vyriausiasis vadas (1927–30; tapo populiarus tarp karininkų ir jaunimo). 1926 12–1929 09 ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, 1928–29 dar ir krašto apsaugos ministras; dėl nesutarimų su prezidentu A. Smetona iš Vyriausybės atleistas (Augustino Voldemaro vadovaujama Vyriausybė 1926–1929). Nuo 1927 01 Komisijos, rengusios Valstybės Konstitucijos pakeitimo projektą, narys, su S. Šilingu pateikė pradinį projekto sumanymą (1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija).
Po A. Voldemaro šalininkų voldemarininkų nesėkmingų bandymų sugrąžinti jį į valdžią (1930 07–08 ir 1934 06 kariniai pučai) buvo ištremtas (pradžioje gyveno Plateliuose, vėliau Zarasuose), 1934 07 nuteistas 12 m. sunkiųjų darbų kalėjime. 1938 amnestuotas, iki 1940 gyveno Prancūzijoje.
1940 06 19 grįžo į SSRS okupuotą Lietuvą, NKVD suimtas, kalintas Maskvoje, 1940 07 su žmona ištremtas į Ordžonikidzę (dabar Vladikavkazas). 1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui suimtas, nuo 1942 08 kalintas ir mirė Butyrkų kalėjime Maskvoje.
1996 Dysnoje A. Voldemarui atminti pastatytas paminklinis akmuo, 2012 Petrašiūnų kapinėse Kaune – kenotafas.
Gedimino 1 laipsnio, Vyties Kryžiaus II rūšies 1 laipsnio ordinas (abu 1928). Šv. Stanislovo 3 laipsnio (Rusija, 1917), Šventųjų Mauricijaus ir Lazario, Italijos karūnos (abu Italija), Šv. Grigaliaus (Vatikanas, visi 1927) 1 laipsnio ordinai.
L: G. Rudis Augustinas Voldemaras – nemokėjęs pralaimėti politikas / Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai Vilnius 1997.