aukà, religinio kulto elementas. Žinoma įvairiose religijose. Aukojama norint įgyti dievų prielankumą, daryti įtaką jų veiksmams ar atsidėkoti už palankumą. Greta gyvulių, žmonių, maisto, daiktų aukojimo žinoma ir įvairių pasiaukojimo formų; labiausiai buvo paplitę įžadai. Senovės baltų tikėjime auka buvo susijusi su dangaus skliautu, žeme, vandeniu ir mišku bei jų galiomis, dievais ir dievybėmis. Aukas dažnai užkasdavo į žemę, degindavo ugnyje, skandindavo vandenyje, keldavo į medžius. Iš archeologinių duomenų, istorinių, mitologinių ir etnologinių šaltinių žinoma, kad aukota įvairūs buities daiktai, papuošalai, ginklai ar miniatiūrinės jų imitacijos, gyvuliai, žvėrys ar sakralinėmis laikomos jų dalys (arklio galva, lokio nagai), žmonės ir kita. Aukų pavyzdžiai: Šliktinės kaimo (Skuodo rj. savivaldybės teritorijoje) pelkėse aptiktos dvi 10–12 a. dirbinių (vyrų aprangos detalės, papuošalai ir ginklai) radimvietės, Černaučyznos kaimo (Anykščių rj. savivaldybės teritorijoje) Gudės Lauke, po akmeniu, rasta 13 a. dirbinių – apdegusių kirvių, ietigalių, skiltuvų; Kėdainiuose po namo (14 a. pabaiga–15 a. pradžia) pamatų rąstu buvo padėtas plačiaašmenis pentinis kirvis, 2 geležiniai raktai, puodo šukė ir kiaulės žandikaulis. Auka glaudžiai susijusi su alkais – išliko daug Alkos ir Aukos kalvų (kalnų).
1344