auksakalỹstė, dailusis amatas: unikalių dirbinių iš tauriųjų metalų kūrimas. Auksakalystės dirbiniai (dekoratyviniai, liturginiai reikmenys, papuošalai, ginklai, puošybos detalės) daromi iš aukso, sidabro, platinos ar jų lydinių su spalvotaisiais metalais (dažniausiai variu), iš spalvotųjų metalų su brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlais, gintaru, perlamutru, dramblio kaulu, ragu. Pagrindinės auksakalystės technikos: liejyba (didesnieji dirbiniai liejami dalimis, po to jos sujungiamos), kalstymas (iškalstoma pagal formą iš metalo skardos), kalyba (skarda ploninama, iš jos formuojamas dirbinys), spaudimas (dirbinio reljefas atspaudžiamas specialioje formoje); Auksakalystės dirbiniai gali būti išpjaustomi arba išlankstomi iš skardos. Kūriniai dailinami įvairiais būdais: gludinami, šlifuojami, poliruojami, puncuojami, kalstomi, taikomas filigranas, raižymas, granuliavimas, juodinimas, damaskinažas, inkrustacija, ėsdinimas, emaliavimas ir kitos technikos.
Auksakalystės raida
Kretos‑Mikėnų kultūros puodelis (auksas, 16 a. pr. Kr.)
Tutanchamono pomirtinė kaukė (auksas, brangakmeniai, 14 a. pr. Kr., Egipto muziejus Kaire)
Auksalakystė – viena seniausių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų, kuri atsirado išmokus apdoroti metalą. Siejosi su visuomenės ideologija, gyvensena, drabužių stiliumi. Seniausi auksakalystės centrai buvo Mesopotamija, Finikija, senovės Egiptas, Graikija, Roma. Meniškais dirbiniais 8–11 a. itin garsėjo Bizantijos imperijos, Karolingų ir Otonų renesanso auksakaliai. 11–15 a. auksakalystė ypač plėtota Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose (svarbiausi to meto Europos auksakalystės centrai – Pareinė ir Lotaringija). Renesanso ir manierizmo laikais auksakalystė ištobulinta, pagausėjo pasaulietinių dirbinių, šiuo amatu vertėsi žymūs dailininkai (Donatello, S. Botticelli, B. Cellini, Italija; A. Altdorferis, H. Holbeinas, A. Düreris, Vokietija).
16–18 a. auksakalystė suintensyvėjo Vokietijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Paįvairėjo dirbinių asortimentas. Buvo kuriami stalo indai ir stalo puošmenos, primenančios smulkiąją skulptūrą, žvakidės, šviestuvai, dekoratyviniai baldų apkaustai. Europoje garsėjo prancūzų (Ballinų, Germainų šeimos, J. A. Meissonnier, J. B. C. Odiot ir kiti) ir vokiečių (Ritterių šeima Niurnberge, Billerių, Buschų, Meitnachtų, Pfeffenhauserių šeimos Augsburge) auksakaliai, kūrę visos Europos monarchams ir aristokratams. 19 a. auksakalystė mechanizuota, supaprastinti brangiųjų akmenų apdorojimo būdai.
auskarai iš Kinijos (auksas, emalis, perlai, 17–19 a., Guimet muziejus Paryžiuje)
Auksakalystė Lietuvoje
Lietuvoje auksakalystės dirbiniai iš įvežtinio žalvario ir sidabro pradėti kurti pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. 14 a. pirmoje pusėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvare dirbo auksakalys Jokūbas. 1495 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro raštu patvirtintas Vilniaus auksakalių cecho statutas, sudarytas Vakarų Europos pavyzdžiu. Įsigalint krikščionybei daugiau daryta liturginių reikmenų. Nuo gotikos laikų auksakalystės dirbiniai buvo istorinių dailės stilių formų. Renesanso epochoje žalvariniai ir bronziniai papuošalai pasidarė nemadingi, plito Vakarų Europos pavyzdžiu gaminamos auksinės grandinėlės su medalionais, Vilniaus pinigų kalyklos monetomis, reljefinės gemos (Žygimanto Augusto medalionas su Barboros Radvilaitės portretu, 1555).
16 a. Vilniuje dirbo auksakaliai K. Bekas, J. Fischeris, J. Braunas, G. J. Caraglio. Bažnytiniai reikmenys (A. Goštauto kryžiaus pavidalo relikvijorius, apie 1539) daryti iš brangiųjų metalų ir brangakmenių, puošti raižytu, kalstytu, inkrustuotu geometriniu, augaliniu ir figūriniu ornamentu. Auksakalių centras buvo Vilnius. 17–18 a. buvo populiarūs paveikslų aptaisai (Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos, 17 a.), antepedijai, tabernakuliai, prausyklos. 18 a. Vilniuje dirbo auksakaliai Tadas ir Ignotas Skendzerskiai, P. J. Steinbüchleris, J. Falbauskas. Nuo 18 a. pabaigos auksakalystė sumenko, nors auksakalių cechai veikė Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose. Klasicizmo laikotarpiu papuošalų formoms darė įtaką Prancūzijos auksakalystė. 19 a. buvo ypač populiarus neobarokas. Papuošalai vertinti ir kolekcionuoti kaip meninės vertybės (Karolio Radvilos papuošalų kolekcija, 19 amžius). 19 a. pirmoje pusėje Vilniuje indus iš brangiųjų metalų darė K. Wagneris.
monstrancija (spalvotasis metalas, 1726, Ukmergės bažnyčia)
20 a. pirmoje pusėje Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitur) paplito nedidelės dirbtuvėlės (daugiausia žydų). 20 a. antroje pusėje unikalius auksakalystės dirbinius kūrė profesionalūs juvelyrai (juvelyrika).
2972
taurė (sidabras, 18 a. antra pusė, Dūkštų bažnyčia)
likerio servizas (sidabras, auksavimas, raižymas, 1959, dailininkas V. Budvytis, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
L: R. Škiudienė Tam tikri tarpukario auksakalystės bruožai / Primityvumas mene Vilnius 1999; E. Laucevičius, R. B. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius Vilnius 2001.