aukščiáusiasis kunigáikštis (lotyniškuose dokumentuose – supremus dux), Lietuvõs aukščiáusiasis kunigáikštis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau Lenkijos valdovo titulas, aukštesnis už Lietuvos didžiojo kunigaikščio.
Kai kuriuose aktuose jau 14 a. taip titulavosi Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir jo sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Plačiau vartotas po Krėvos sutarties (1385), kai buvo sudaryta dinastinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos unija, bet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo atskirą valdovą.
Oficialiai šis titulas įvestas 1401 Vilniaus–Radomo susitarimu Vytautą teisiškai pripažinus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu: taip titulavosi Lenkijos karaliai Jogaila, Vladislovas Varnietis (jie pabrėžė Jogailaičių tėvonines teises į Lietuvą ir Lenkijos siuzerenitetą jai).
Vienašališkai aukščiausiuoju kunigaikščiu 1492 pasiskelbė Lenkijos karalius Jonas Albrechtas, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštę valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (šis su tuo sutiko, bet titulą atmetė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba). Aukščiausiojo kunigaikščio titulą 1544–48 vėl vartojo Lenkijos karalius Žygimantas Senasis, kai jo sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo tėvo vietininkas Lietuvoje. Taip Žygimantas Senasis išreiškė vien savo kaip Lietuvos monarcho aukščiausiąją valdžią.
683