Áukso bùlė (1356), Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV Liuksemburgo konstitucinis aktas, nustatęs imperatoriaus rinkimų tvarką. 23 bulės paragrafai buvo priimti Vokietijos kunigaikščių suvažiavime Niurnberge (1356 01 10), 8 – Metze (1356 12 25). Tikslas – užkirsti kelią popiežiaus kišimuisi į Vokietijos politinį gyvenimą ir garantuoti imperijos vidaus stabilumą. Pagal bulę, imperatorių rinko griežtai nustatyti 7 kurfiurstai paprastąja balsų dauguma. Rinkimai Mainzo arkivyskupo kvietimu vykdavo Frankfurte prie Maino ne vėliau kaip 3 mėnesiai po sosto atsilaisvinimo. Valdžią kandidatas gaudavo iš karto, popiežiaus sutikimas pripažintas nebūtinu. Sosto vakansijos metu regentų teisėmis valdė Saksonijos kurfiurstas ir Reino palatinato grafas. Aukso bulė nustatė kurfiurstų rangus ir pareigas, suteikė jiems monetų kaldinimo ir mokesčių rinkimo privilegijas. Nors teoriškai bulė skirta tik kurfiurstams, visi vokiečių kunigaikščiai ją taikė ir sau, todėl Aukso bulė darė neigiamą įtaką imperijos vidutiniams sluoksniams ir miestams. Galiojo iki 1806.