áukso dirbinia (archeologijoje), priešistoriniais laikais iš aukso padaryti ir naudoti daiktai. Archeologinėse kultūrose dažniausiai randama įvairių papuošalų, monetų, indų, namų apyvokos daiktų. Antro tūkstantmečio prieš Kristų aukso dirbinių aptinkama Azijoje, Afrikoje, Europoje. 15 a. pr. Kr. auksas kaip piniginis vienetas pradėtas naudoti Kinijoje, Indijoje, Egipte, nuo 8–7 a. pr. Kr. – ir Graikijoje. Sudėtingos technologijos aukso dirbinius ypač gausiai gamino ir naudojo skitų gentys, gyvenusios 7 a. pr. Kr.–3 a. Juodosios jūros šiaurinėse pakrantėse. Skandinavijos šalių gyventojai gausiausiai aukso dirbinius naudojo vėlyvajame geležies amžiuje (400 pr. Kr.–1050); Gotlando saloje rastas keliolikos kilogramų aukso dirbinių lobis.
auksinė apyrankė ir karoliai iš Gotlando (Valstybinis istorijos muziejus Stokholme)
Lietuvoje
paauksuota segė iš Vidgirių kapinyno (Lietuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvoje auksas naudotas labai retai. Pirmo tūkstantmečio ir antro tūkstantmečio pradžios archeologiniuose paminkluose aptikta tik keletas paauksuotų dirbinių: apskrita segė (Noruišių pilkapynas), dvi lankinės segės zoomorfiniais galais (Plinkaigalio kapinynas ir piliakalnis, Vidgirių kapinynas), paauksuoti stikliniai ir alaviniai karoliai (Plinkaigalis) ir diržo sagtys bei kalavijo makščių apkalai (Taurapilio piliakalnis ir pilkapynas).
2081