aukštačiai, didžiausia lietuvių etninė grupė. Nesutampa su aukštaičių tarme kalbančiais lietuviais (aukštaičiai) – dzūkai ir suvalkiečiai sudaro atskiras etnines grupes. Gyvena į rytus nuo Dubysos ir į šiaurę nuo Nemuno ir Neries. Pagal 19 amžiaus antros pusės–20 amžiaus pirmos pusės materialinės kultūros ir papročių skirtumus skirstomi į rytų ir vakarų aukštaičius.
Rytų aukštaičiai
Rytų aukštaičiai gyvena Šventosios baseine ir į rytus nuo jo. Apytikriai atitinka lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos rytų aukštaičius (rytų aukštaičių patarmė).
16 amžiuje–20 amžiaus viduryje gyveno gatviniuose kaimuose (jų yra likę apie Ignaliną, Švenčionis). Sodybos dažniausiai buvo mažos, nes pagal paprotį tėvų ūkį dalydavosi visi sūnūs. Gyvenamieji namai (pirkios; iki 19 amžiaus vidurio dūminės, vėliau su dūmtraukiais) turėjo tris patalpas: pirkią, priemenę ir pirkaitę (kamarą, seklyčią). Svirnai (kai kada dvigubais stogais) buvo daugiausia vienos patalpos, su įėjimu iš galo ar šono. Klojimai (kluonai) – trumpi, platūs; viduryje moliu plūktas padas (grendymas) javams kulti, šonuose – šalinės javams ir pašarams sukrauti; įvažiavimas iš galo. Rugius iki 20 amžiaus pradžios pjaudavo pjautuvais. Tradiciniams moterų drabužiams būdingas šviesių spalvų derinys (baltos prijuostės, baltas nuometas), skersadryžiai sijonai (aukštaičių tautiniai drabužiai). Iki 20 amžiaus vidurio austi dekoratyviniai audiniai (lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai).
19 amžiaus viduryje dėvėti aukštaičių tautiniai drabužiai
aukštaičių pirkia 18 amžiaus pabaiga–19 amžius (Lietuvos nacionalinio muziejaus 1968 įrengtos ekspozicijos fragmentas)
Maisto ypatumai: pusryčiams dažniausiai – didieji sklindžiai (blynai) su dažiniu, kruopų sriuba, pietums – barščiai arba kopūstų sriuba su duona, mėsa su duona ir raugintais kopūstais, vakarienei – pieniška kruopų sriuba. Gatviniuose kaimuose iki 20 amžiaus pradžios buvo išlikę bendruomeninio gyvenimo reiškinių: bendras gyvulių ganymas, bendros kelių sodybų pirtys. Rytų aukštaičių materialinė kultūra turi bendrų bruožų su Rytų Latvijos ir Vakarų Baltarusijos kaimo kultūra.
Vakarų aukštaičiai
Vakarų aukštaičių gyvenamas plotas apima Nevėžio baseiną, vakaruose siekia Dubysą, šiaurėje – Latviją, pietuose – Nemuną. Apytikriai atitinka lietuvių kalbos tarmių tradicinės klasifikacijos vidurio aukštaičius (aukštaičių tarmė).
16 amžiuje–19 amžiaus pabaigoje gyveno gatviniuose kaimuose. Gyvenamieji namai (gryčios) iš išorės primena žemaičių trobas, o patalpų planas panašus į rytų aukštaičių pirkių. Svirnai kelių patalpų, įėjimas iš šono. Klojimų įvažiavimai taip pat iš šoninės pusės.
Šiaurės vakarų aukštaičiai, be dalgio, naudojo ir dalgelę su grėbliuku.
Tradiciniams moterų drabužiams būdinga šviesi spalva, sijonai languoti; puošėsi sidabro karoliais. Vyrų drabužiams būdingos klostuotos rudinės, sujuostos plačiu odiniu diržu, dėvėtos veltos plačiomis atbrailomis skrybėlės. Vakarų aukštaičių valgiai turėjo regioninių ypatumų. Šiaurinėje dalyje (apie Biržus, Joniškį, Pakruojį) pusryčiams virdavo bulves su padažu arba miltinius skrylius, miltinius virtinius su varškės, mėsos, spirgų ar bulvių košės įdaru, pietums – barščių arba kopūstų sriubą, mėsą su bulvėmis ir raugintais kopūstais, vakarienei – pienišką kukulaičių sriubą arba bulvienę, miltų košę su pienu. Darydavo stiprų miežių salyklo alų. Pietinėje dalyje (tarp Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Kėdainių, Jurbarko, Kauno) pusryčiams virta rūgšti kopūstų arba burokėlių sriuba su mėsa, pietums pašildydavo nuo pusryčių likusius valgius, vakarienei – pieniška sriuba.
aukštaičio mažažemio sodyba (19 amžiaus antra pusė)
2691
lietuvių tautos kilmė ir raida