Aukštaičių aukštuma

Aukštaičių aukštuma

Aukštačių aukštumà, Baltijos aukštumų šiaurinė dalis, Neries, Dauguvos, Šventosios ir Žeimenos tarpupyje. Ties Dūkštu jungiasi su Švenčionių aukštuma. Susideda iš 4 kalvynų: Sėlių (didžiausias aukštis 239,65 m, Pratkūnų kalnas), Utenos (247,39 m, Piliakalnio kalnas), Molėtų (222 m, Ambražiškių kalnas) ir Riešės (205 m, Sudervės kalnas).

Susidariusi daugiausia iš paskutinio ledynmečio nuogulų; jų sluoksnio storis 80–150 metrų. Svėdasų, Kurklių, Širvintų plynaukštėse, susidariusiose iš dugninių morenų, reljefas lygus arba banguotas. Kita Aukštaičių aukštumos dalis susidariusi iš ledyno pakraštinių darinių; reljefas kalvotas–daubotas, ežeringas. Aukštumoje gausu gilių ežeringų rinų: Sartų, Tauragnų, Aiseto–Dūrių, Siesarties–Lakajų, Asvejos.

Aukštaičių aukštuma ties Užpaliais

Aukštaičių aukštumos kraštovaizdis

Aukštaičių aukštuma – ežeringiausia Lietuvos dalis: ežerai užima daugiau kaip 6 % jos ploto (Sėlių ir Utenos kalvynuose – iki 10 %). Jie sudaro Dysnų–Drūkšių, Sartų–Avilio, Galuonų–Lakajų, Asvejos–Arino ir Sudervės–Vilnojos ežerynus. Aukštumoje yra didžiausias (Drūkšiai), giliausias (Tauragnas) ir ilgiausias (Asveja) Lietuvos ežerai. Gausu pelkių.

Aukštaičių aukštumos rytuose daugiausia smėlis ir priesmėlis, viduryje ir vakaruose – priesmėlis, priemolis ir molis. Dirvožemiai: balkšvažemiai, išplautžemiai, smėlžemiai, jauražemiai.

Didžiausi miškų masyvai: Labanoro, Ažvinčių, Joniškio, Giedraičių miškai.

2341