aukštaičių tarmė

aukštačių tarm, viena iš dviejų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Aukštaičių tarmės fonetikos svarbiausia ypatybė, skirianti ją nuo žemaičių, – žodžio kamieno kirčiuotų dvibalsių ie, uo tarimas (be mažų išimčių) kaip bendrinėje kalboje (penas, dúona). Šia tarme kalbama į rytus ir pietus nuo ribos Vegeriai–Kruopiai–Bubiai–Pakapė–Šiluva–Raseiniai–Vadžgirys–Eičiai–Lauksargiai–Juknaičiai–Sausgalviai. Skiriamos 3 aukštaičių svarbiausios patarmės: vakarų aukštaičių patarmė (išlaiko am, an, em, en ir ą, ę, pvz., rañką), pietų aukštaičių patarmė (išlaiko am, an, em, en, bet ą, ę išvertę u·, i·, pvz., rañku·) ir rytų aukštaičių patarmė (ne visi vienodai išvertę am, an, em, en ir ą, ę kitais dvigarsiais ir balsiais, pvz., rọñkọ / ruñku· / ruñku. / ruñku). K. Jauniaus ir A. Salio tarmių klasifikacijoje dar buvo skiriama vidurio aukštaičių patarmė (kaip pereinamoji tarp vakarų ir rytų aukštaičių), o beveik visi pietų ir dalis rytų aukštaičių (vilniškiai) išskirti į dzūkų patarmę.

aukštaičių tarmės žemėlapis

Aukštaičių tarmė yra išlaikiusi daugiau senųjų lietuvių kalbos ypatybių, pagal žodžio kamieno kirčiuotos pozicijos vokalizmą artimesnė lietuvių bendrinei kalbai. Balsio o tarimas svyruoja nuo labai siauro įtempto (kaip bendrinės kalbos) iki plataus, senojo baltiškojo ā reliktą išlaikiusio a (žõ·d′is / ž·d′is / ž·d′is / žã·d′i.s ‘žodis’, žo·l′ũ· / žɔ·l′ũ· / žå·l′ũ· / žal′ũ· ‘žolių’). Panašiai svyruoja balsio ė tarimas. Nevienbalsinami žodžio kamieno dvibalsiai ai, ei (vakas, svekas), tik žemaičių tarmės paribyje priesaga ‑aitis, ‑ė tariama ‑atis, ‑ė (pvz., po·ná·t′is ‘ponaitis’, mergá·t′ė ‘mergaitė’). Vietoj senųjų junginių *tj, *dj aukštaičių tarmė visada turi afrikatas č, dž (svečia, gaidžia) ar c, dz (dzūkų svecia, gaidzia). Aukštaičių tarmės ploto šiaurės vakarų dalyje kirtis iš galūnės atitraukiamas į prieš einantį skiemenį, tačiau ne visur vienodai stipriai. Dalis aukštaičių tarmės, be bendrinės kalbos priegaidžių, dar turi kirstinę ir vidurinę priegaidę. Kartais nuo bendrinės kalbos aukštaičių tarmė skiriasi kai kuriomis morfologijos, sintaksės, žodyno ypatybėmis.

Rytinėje aukštaičių tarmės ploto dalyje vartojamas vidaus einamasis vietininkas, arba iliatyvas (mẽta bãlon ‘meta į balą’, įliñdo krmuosna ‘įlindo į krūmus’), konstrukcijos: penas gérti sveka; rekia rugia kisti (žemaičiai: pieną gerti sveika, reikia rugius kirsti). Aukštaičių tarmė yra geriau išlaikiusi kai kuriuos senuosius giminystės terminus: anýta ‘vyro motina’, dievers ‘vyro brolis’, móša ‘vyro sesuo’, šẽšuras ‘vyro tėvas’.

lietuvių kalbos tarmės

L: Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija Vilnius 1970; Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius ²1994.

303