Aukštaitija (Palūšė ir Lūšių ežeras)
Aukštaitijà, istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Aukštaitijai priskiriamos Anykščių, Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Kaišiadorių, Kėdainių, Kupiškio, Molėtų, Širvintų, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Rokiškio, Švenčionių, Ukmergės, Utenos, Zarasų rajonų savivaldybių, Panevėžio miesto ir Visagino savivaldybės teritorijos, t. p. dalis Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Švenčionių rajonų savivaldybių teritorijų. Aukštaitijos vardas istorijos šaltiniuose minimas nuo 13 a. pabaigos: Petras Dusburgietis, aprašydamas 1294–1300 kryžiuočių kovas su lietuviais, žemes už Nevėžio vadina Austechia, terra regis Lethowie. 1323 10 02 Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordino atstovais minima terra Eystoythen. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro 1337 privilegijoje Vokiečių ordinui (suteikiama teisė užkariauti Lietuvą) rašoma Ouchsteten. 1420 03 11 Vytauto laiške Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui I aiškinama, kad žemaičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaitija (Auxtote).
Aukštaitijos didysis herbas (Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintas 2006)
baltų žemės 11–12 a.
Aukštaitijos ribos keitėsi. 5–12 a. ji apėmė plotą nuo Šušvės ir Dubysos vakaruose iki Šventosios rytuose, nuo Lėvens šiaurėje iki Šešupės pietuose, palei Nemuną tęsėsi į vakarus iki linijos Veliuona–Sudargas. Tam plotui būdinga sudegintų mirusiųjų laidojimas plokštiniuose kapuose, aukštaitės moterys beveik nepuošė smeigtukais drabužių, o vyrai dažniausia laidoti be iečių, 10–13 a. – su nedegintu žirgu puošniomis kamanomis ir balnu. 13 a. pradžioje Aukštaitijos šiaurinę dalį apėmė Upytės, pietinę – Neries, rytinę – Deltuvos ir dalis Nalšios žemės. Kitų sričių pavadinimai neišliko. Susidarius Lietuvos valstybei, 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Žemaitijos rytinė administracinė riba nusistovėjo Nevėžiu. Aukštaičių gyvenamo ploto rytinė dalis įėjo į Trakų kunigaikštystę. Nuo 15 a. iki 20 a. pradžios Aukštaitija dažnai vadinta visa lietuvių gyvenama teritorija į rytus nuo Nevėžio ir Nemuno vidurupio. Aukštaitijai priskirtinos nepriklausomos Lietuvos Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Zarasų, Ukmergės, Utenos ir Kėdainių apskritys, t. p. dalis Kauno ir Šiaulių apskričių.
Aukštaitija pasižymi kai kuriais tradiciniais liaudies materialinės ir dvasinės kultūros, ypač šeimos papročių, savitumais. Iki 19 a. vidurio ir vėliau išliko skirtingas nuo kitų etnografinių sričių moterų ir vyrų drabužių kompleksas (aukštaičių tautiniai drabužiai), kai kur, ypač Rytų Aukštaitijoje, neišskirstyti į vienkiemius gatviniai kaimai su laukų rėžiais, bendras gyvulių ganymas, bendros kelių sodybų pirtys. Ilgiau negu kitur išliko senosios žemdirbystės liekanų: arimas jaučiais, Rytų Europos tipo dalgis, dviverstuvė žagrė, pintinės akėčios, 19 a. pabaigoje–20 a. viduryje žiemkenčiams pjauti naudota trumpakotė dalgelė su grėbliuku.
aukštaičių tradicinis gyvenamasis namas (Liaudies buities muziejaus ekspozicija)
1362
2273