aukštóji matemãtika, matematikos dalis, kurią sudaro analizinės geometrijos, matematinės analizės, diferencialinių lygčių teorijos, aukštosios algebros (daugianarių algebros ir tiesinės algebros pagrindai, įvadas į grupių, žiedų ir kūnų teoriją) elementai. Paprastai aukštoji matematika priešpriešinama elementariajai matematikai, tačiau nėra tokio požymio, kuriuo remiantis būtų galima tą ar kitą matematikos dėsnį ar teoremą priskirti elementariajai, o ne aukštajai matematikai, arba atvirkščiai. Pagal šių mokslų raidą ir pedagogines tradicijas elementariosios matematikos tyrimo objektas yra pastovūs dydžiai. Aukštosios matematikos uždavinys yra tirti kitimą objektų, kurie patys priklauso nuo kitų objektų kitimo. Aukštoji matematika plėtota ir tobulinta taikant algebros ir geometrijos sintezės metodą, kuriam 17 a. pagrindus padėjo R. Descartes’as. 19 a. išsiplėtė aukštosios matematikos taikymo sritys: ypač ja ėmė remtis fizika, astronomija. Šiuolaikinės aukštosios matematikos plėtotę lemia jos vidinės problemos ir informatikos, ekonomikos, sociologijos, kitų mokslų poreikiai.
62