aukštõsios nevinės veiklõs fiziològija, mokslas, tiriantis gyvūnų ir žmogaus elgesio bei psichikos neurofiziologinius mechanizmus. Aukštosios nervinės veiklos fiziologija kaip savarankiškas mokslas sparčiai pradėjo formuotis Rusijoje po 1904, kai I. Pavlovas atrado sąlyginį refleksą. I. Pavlovas rėmėsi jau egzistavusiu nervinės veiklos refleksiniu aiškinimu (R. Descartes’as, J. P. Prochazka, I. Sečenovas).
Pagal Pavlovą, aukštosios nervinės veiklos pagrindiniai procesai yra jaudinimas ir slopinimas. Jų savybės (jėga, iradiacija, plitimas) bei sąveika (indukcija, tarpusavio sąveika) ir yra smegenų refleksinės veiklos pagrindas. Aukštosios nervinės veiklos fiziologija savo esme artima biheiviorizmui, t. p. turėjo didelę įtaką ne tik sovietinei (arba vadinamajai marksistinei), bet ir pasaulinei psichologijai. I. Pavlovas ir jo sekėjai sukūrė analogišką lyginamajai psichologijai lyginamąją aukštosios nervinės veiklos fiziologiją, bandė atskleisti aukštosios nervinės veiklos raidos dėsningumus.
Nuo 20 a. 8 dešimtmečio prasidėjo ryškus aukštosios nervinės veiklos fiziologijos nuosmukis dėl jos nepajėgumo atsikratyti dogmatiškojo redukcionizmo (psichinius reiškinius traktavo kaip fiziologinius) bei dėl psichikos mechanizmus aiškinančių mokslų (psichofiziologijos, biopsichologijos, neuropsichologijos) suklestėjimo.
1868