Áukštumala, aukštapelkė, durpynas Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, 2 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, Nemuno deltos regioniniame parke. Plotas 3018 ha (vieną dalį pelkės užima telmologinis draustinis, kitą – ekploatuojamas durpių telkinys). Šiauriniu pakraščiu teka Tenenys, vakariniu – Minija. Pietvakariuose Aukštumala prieina prie Krokų Lankos ežero.
Aukštumala
Ryškiai išgaubtą aukštapelkės paviršių sudaro dvi 5–6 m santykinio aukščio stačiašlaitės plynės, daugiau nei 380 antrinės kilmės ežerokšnių (1–4 m gylio; susitelkusių daugiausia pietrytinėje dalyje). Pelkę supančioje nusausintų žemapelkių juostoje plyti derlingos polderių pievos. Maitinama kritulių, pakraščiai – potvynių vandens. Pelkės guolio (dugno) kilmė ir sudėtis mišri: vakarinėje aukštapelkės dalyje glūdi buvusių ledyninių marių, lagūnos ir Nemuno senslėnio sedimentacinės nuogulos, rytinėje – vyrauja moreniniai dariniai su akvaglacialine danga, kuriuose yra abrazinių (nuardytų) jūros terasų fragmentų bei kai kur aptinkamų lagūnos pakraščio smėlio kopų likučių. Pelkės guolio paviršius vietomis yra 2–3 m žemiau dabartinio Kuršių marių vandens lygio. Durpių klodo didžiausias storis 9 m, vidutinis 3–6 metrai. Durpių vidutinis susiskaidymas 21 %, vidutinis peleningumas 3 %.
Aukštumala pradėjo formuotis daugiau kaip prieš 9 tūkst. metų.
Durpių gavyba
Aukštumalos pakraščius pradėta sausinti 19 a. pabaigoje (buvo planuojama dalį pelkės paversti derlingais laukais, kitoje – kasti durpes). Durpių gavyba prasidėjo 1882, kai Šilutės pirklys Otto Hoffmannas Traksėdžiuose įkūrė bendrovę Rytprūsių durpių kraiko fabrikas; darbai buvo vykdomi rankiniu būdu. 19 a. pabaigoje sezono metu (vasarą) bendrovėje dirbdavo apie 200 darbininkų, buvo pagaminama 2500–3000 t durpių kraiko per metus (gamino ir durpių briketus). Prieš I pasaulinį karą gavyba išaugo iki 16 000 t per metus. 1945 įkurta Šilutės apylinkės durpynų kontora, kuri kasė durpes kurui (jos buvo tiekiamos Šilutės, Priekulės, Klaipėdos, Plungės bendrovėms ir gyventojams). Sovietmečiu buvo nusausinta (bendras sausinimo sistemos griovių ilgis apie 150 km) ir eksploatuoti paruošta 2/3 pelkės. 1953 vėl pradėta durpių kraiko gamyba; pradžioje rankiniu būdu, nuo 1956 darbai mechanizuoti. 1959–68 veikė durpių izoliacinių plokščių gamybos cechas. Nuo 1960 presuotas durpes pradėta eksportuoti.
Aukštumalos durpynas
1994–2010 durpyną eksploatavo bendrovė Šilutės durpės, nuo 2010 – bendrovė Klasmann-Deilmann Šilutė.
Telmologinis draustinis
Mažiau pažeistoje vakarinėje pelkės dalyje 1995 įkurtas Aukštumalos telmologinis draustinis (pradinis plotas 1017 ha, 2014 padidintas iki 1285 ha) siekiant renatūralizuoti ir išsaugoti ežerokšnių kompleksais, savitomis biocenozėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija pasižyminčią Aukštumalos ekosistemą; Nemuno deltos (1993 įrašyta į Ramsaro konvencijos, nuo 2004 – į Natura 2000 Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo sąrašus) dalis.
Aukštumalos pažintinis takas
Saugomos Europos Bendrijos svarbos buveinės (prioritetinės buveinės pažymėtos žvaigždute*): Natūralūs distrofiniai ežerai (kodas 3160), Aktyvios aukštapelkės (*7110), Degradavusios aukštapelkės (7120), Plikų durpių saidrynai (7150), Pelkėti lapuočių miškai (*9080), Pelkiniai miškai (*91D0). Pelkėje auga reti, saugomų rūšių augalai (tyrulinė erika, šukelinis kiminas), aptikta 21 rūšis kiminų (2021). Aptinkama šarvuotosios skėtės, paukščių migracijų ir perėjimo metu – jūriniai ereliai, balinės pelėdos, dirviniai sėjikai, tetervinai, plėšriosios medšarkės, tikučiai, didžiosios kuolingos. Draustinio teritorijoje įrengtas (atnaujintas 2016) Aukštumalos pažintinis takas (linijinis, ilgis 1,2 km) su mediniu apžvalgos bokšteliu ir tako pabaigoje įrengta stebėjimo platforma.
2011 Aukštumalos draustinio šiaurės rytinė dalis nukentėjo nuo gaisro (išdegė 180 ha plotas).
Pažeistų pelkės dalių atkūrimas
Nuo 2013 įvairiose Aukštumalos dalyse pagal Europos Sąjungos projektus vykdomi pelkių atkūrimo darbai (vadovas Nerijus Zableckis); tikslas – atkurti pelkės hidrologinį režimą, pagerinti pelkinių buveinių ir saugomų rūšių būklę, prisidėti prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų iš sausinimo pažeistų durpynų sumažinimo ir gaisrų prevencijos. Juos vykdė nevyriausybinės organizacijos Lietuvos gamtos fondo, Nemuno deltos regioninio parko direkcijos, Danijos konsultacinės bendrovės Amphi Consult (2013–19), nevyriausybinės organizacijos Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo (2021) ekspertai.
2013–17 siekiant pagerinti hidrologines sąlygas sausinimo labiausiai pažeistose aukštapelkės dalyse įrengta apie 1200 įvairių konstrukcijų užtūrų (patvenkta apie 85 km ilgio barelinių ir 15 km ilgio magistralinių griovių), 105 ha plote pašalinta sumedėjusi augalija, kuri sausuoju laikotarpiu dėl intensyvios transpiracijos išgarindavo didelius kiekius pelkei reikalingo vandens. 2018–20 baigto eksploatuoti durpių gavybos ploto dalyje įrengtas eksperimentinis kiminų ir kitų durpes formuojančių aukštapelkinių augalų auginimo laukas. Eksperimentinio lauko vietoje buvo pašalinta aukštapelkėms nebūdinga augalija, viršutinis susiskaidžiusių durpių sluoksnis, o suformuotame 2 ha ploto lauke paskleista aukštapelkėms būdingų augalų donorinė medžiaga. Įrengta lauko priežiūrai reikalinga infrastuktūra: drėkinimo sistema su kritulių vandens kaupimo ir tiekimo rezervuarais, drėkinimo grioviais, elektrine vandens lygio palaikymo sistema ir kita. 2021–22 atkūrimo darbai buvo vykdomi Aukštumalos pietvakarinėje dalyje.
Aukštumala
Tyrimai
1898–1900 Aukštumalą visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis ir išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis. Biologinė, istorinė ir geologinė studija (Über die Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta mit vergleichenden Ausblicken auf andere Hochmoore der Erde. Eine formationsbiologisch-historische Studie 1902, lietuviškas leidimas 2016).
21 a. pradžioje Aukštumalos botaninius ir fitocenologinius tyrimus vykdė Vilniaus universiteto – Jonas Naujalis, Edita Meškauskaitė (2001), Sigitas Juzėnas (2007), Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto – Raimondas Čiuplys (2001), Romas Pakalnis, Jūratė Sendžikaitė (2005, 2006–20), Živilė Lazdauskaitė, Zofija Sinkevičienė (2005), Dalia Avižienė, Leonas Jarašius (2006–12), Ilona Jukonienė (2008, 2010–11, 2021), Dalytė Matulevičiūtė (2012–14), Arūnas Balsevičius, Domas Uogintas (2013–14), Agnė Bagušinskaitė, Ilona Jukonienė (2021) ir kiti mokslininkai bei tyrėjai. Tyrimų pagrindu išskirtos augalų bendrijos, identifikuotos saugomų augalų rūšių radimvietės, Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės.
19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje Aukštumalos apylinkėse gyveno ir ūkininkavo pelkininkai.
Aukštumalos draustinis
638
3277
2271
-Aukštumalos draustinis; -Aukštumalos telmologinis draustinis; -Aukštumalė; -Aukštumalės draustinis