Aukštutinė pilis

Aukštutinė pilis iš viršaus

Aukštutnė pils, Gedimno pils, pilis Pilies kalne Vilniuje. Išliko 14–15 a. jos bokštų ir rūmų mūro sienų griuvėsių; buvo gotikinė. Mūrinis vakarinis bokštas trijų aukštų, su pusrūsiu, aštuonsienis, turi gotikos bruožų. Virš trečio aukšto – apžvalgos aikštelė su dantytu parapetu (įrengta 20 a. 4 dešimtmetyje). Prie bokšto šliejasi gynybinės sienos liekanos. Pietinio bokšto išliko pamatų apatinės dalys ir cilindrinio skliauto fragmentas, keturkampio šiaurinio bokšto – tik pamatai, pilies kiemo rytinėje pusėje – rūmų sienų griuvėsiai. Iš dalies išlikusi gynybinė siena jungia bokštus bei rūmus ir juosia visą kalvos viršūnę. Pilies kalno viršuje buvęs geriamojo vandens šaltinis iš dalies ir dabar veikia.

Aukštutinės pilies bokštas

pietinės gynybinės sienos (15 a.) fragmentas ir po 2017 m. nuošliaužų sutvirtintas Pilies kalno šlaitas

Ne vėliau kaip nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmos pusės Pilies kalne buvo įtvirtinta gyvenvietė (rastas 6 m storio įvairių laikų kultūrinis sluoksnis, jame – antžeminių stulpinės konstrukcijos keturkampių pastatų liekanų, lipdytinės brūkšniuotosios ir grublėtosios, žiestosios keramikos, akmeninių kirvių). Medinė pilis galėjo būti pastatyta 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje. Jos kiemą iš pietvakarių ir šiaurės juosė medinės sienos, iš rytų – pylimas ir siena. Kieme buvo nedidelių medinių (rentininių) pastatų (liekanų rasta 1938). Manoma, kad aikštelė mūro siena galėjo būti apjuosta 14 a. pirmoje pusėje (gal Gedimino valdymo laikais). 1323 pirmą kartą paminėta kaip Vilniaus pilis.

14 a. antroje pusėje pastatyta nauja – mūrinė – pilis (1381 minima kryžiuočių kronikose). 14 a.–15 a. pradžioje ją jau juosė mūrinė siena su trimis bokštais, kiemo rytiniame gale stovėjo iš plytų ir akmenų pastatyti dviejų aukštų rūmai. Kiemo šiauriniame pakraštyje buvo vartai, pro kuriuos šiauriniu šlaitu ėjo kelias į Žemutinę pilį. 1365–1402 pilis labai nukentėjo nuo kryžiuočių puldinėjimų. 1419 sudegė. Valdant Vytautui Didžiajam, 1419–1422 atstatyta, iš pagarbos Vilniaus įkūrėjui pavadinta Gedimino pilimi. Ją sudarė trijų aukštų stačiakampio plano gotikiniai valdovo rezidenciniai rūmai ir kiemas, apsupti gynybine siena su trimis bokštais ir vartais. Vakarinis ir pietinis bokštai buvo aštuonsieniai, 4 aukštų (su šaudymo angomis), dengti piramidiniais stogais. 15 a. lenkų kronikininkas J. Długoszas mini, kad 14 a. pabaigoje Jogaila pilyje įrengė Šv. Martyno koplyčią (16 a. pabaigoje Vilniaus panoramoje nurodyta Šv. Martyno bažnyčia).

rezidencinių rūmų liekanos (15 a.)

Aukštutinė pilis: a – 14 a. rekonstrukcija (su Žemutine pilimi; autorius S. Lasavickas), b – 17 a. pradžios rekonstrukcija (autoriai – Vladas Drėma ir Kazys Napaleonas Kitkauskas)

15 a. Aukštutinė pilis neteko pirmykštės gynybinės paskirties ir pamažu ėmė irti. J. I. Kraszewskio duomenimis, 15 a.–16 a. pradžioje joje buvo arsenalas. 17 a. pradžioje Aukštutinė pilis naudota bajorų kalėjimui, bet 1622 dėl avarinės būklės joje kalinius laikyti uždrausta. 1705–1708, per Šiaurės karą, Aukštutinė pilis buvo ginklų ir maisto sandėlis. 1816–1817 konservuotos rūmų sienos ir du bokštai, sutvirtinti pilies kalno šlaitai (architektas J. Poussier). 19 a. 3 dešimtmetyje pietinis bokštas nugriautas, 1837–1838 ant vakarinio bokšto išlikusių dviejų aukštų pastatytas medinis dviaukštis optinio telegrafo (veikė iki 1854) antstatas; pilies kieme stovėjo medinis telegrafininko namas. Bokšto antstatas nugriautas 1930; vėliau atstatytas bokšto trečias aukštas. 1896 į Aukštutinę pilį nutiestas kelias, išlikęs iki šiol. 1930–1939 pilies liekanos konservuotos (darbų vadovas 1930–1936 architektas S. Lorentzas).

Vokietijos kariuomenė po kalnu 1942–1943 įrengė slėptuvę, jį perkasė skersai tuneliu (užpilta apie 1960). 1944 per karo veiksmus vakarinis bokštas apgriautas, 1948–1950 restauruotas (architektas E. Budreika). 1960 jame įrengtas Vilniaus pilies muziejus (1968–1993 Istorijos ir etnografijos muziejaus filialas), nuo 1996 oficialiai vadinamas Lietuvos nacionalinio muziejaus Aukštutinės pilies gynybinio bokšto ekspozicija. 1956–1958 konservuotos rezidencinių rūmų liekanos, 1992–1993 rūmų sienos apdengtos čerpių stogeliais (architektas S. B. Lasavickas). 1985–1990 gynybinei sienai sutvirtinti aikštelės perimetru įrengti gelžbetoniniai pamatai, sutvirtinti kalno šlaitai (architektas G. Laucius). 1995–1998 kalno pietinėje papėdėje įrengta metalinė kalvių darbo tvora, naujai išgrįsta kelio į kalną ir palei vakarinį bokštą kiemo danga (architektai G. Filipavičienė ir G. Laucius).

Pilies kalno šlaito tvarkybos darbai (2018)

1995 suremontuotas vakarinis bokštas, pertvarkyti jo interjerai (architektė G. Filipavičienė). 2003 Gedimino kalno šlaite įrengtas funikulierius. 21 a. pradžioje nukirsti Gedimino kalno medžiai, Žemutinės pilies teritorijoje atkurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų istorinė rezidencija (Valdovų rūmai). Po nuošliaužų (2017) buvo sutvirtintas Pilies kalno šlaitas.

Aukštutinės pilies teritoriją tyrė lenkų archeologai (vadovė A. Kietlińska): 1938 – ištirta kalno aikštelės rytinės dalies 400 m² – ir 1940 (vadovai H. Cehak‑Hołubowiczowa ir W. Hołubowiczius) – šiaurinės dalies 95 m² plotas. 1982 Kultūros paminklų konservavimo institutas (vadovas A. Lisanka) ištyrė 90 m² plotą aikštelės šiaurės vakarinėje dalyje; iš radinių įdomiausias 1982 rastas pirmo tūkstantmečio žynio (spėjama) apeiginis kirvukas su svastika.

Aukštutinės pilies teritorijoje rastas pirmo tūkstantmečio kirvukas: a – kirvuko viršus, b – detalė su svastika

Aukštutinės pilies vakarinis bokštas (2002)

Aukštutinė pilis, labiausiai jos vakarinis bokštas, tapo savotišku Vilniaus, retkarčiais ir Lietuvos, simboliu. Jame 1919 01 01, 1939 10 ir 1988 10 07 iškelta Lietuvos trispalvė vėliava žymėjo lietuvių tautos siekį įtvirtinti nepriklausomybę, sostinės Vilniaus atgavimą ir tautinį atgimimą; buvo svarbūs krašto politiniai gyvenimo įvykiai.

2539

Vilniaus pilys; Vilniaus pilis