Aukštutinė Silezija

Aukštutnė Silèzija (lenk. Śląsk Górny), Vidurio Europos istorinė sritis abipus Oderio aukštupio. Apima Lenkijos Opolės ir Silezijos vaivadijas bei Čekijos Šiaurės Moravijos srities dalį. Susiformavo 12 a. antroje pusėje Sileziją ėmus valdyti dviem Piastų atšakoms – Opolės-Racibórzo ir Vroclavo, Aukštutinės ir Žemutinės Silezijos (prie Oderio vidurupio) pavadinimai įsigalėjo 15 amžiuje. Nuo 1520 Aukštutinė Silezija priklausė Habsburgams, po 1740–42 ir 1744–45 diduma jos atiteko Prūsijai. Nuo 19 a. čia plėtota anglių ir metalurgijos pramonė (Aukštutinės Silezijos akmens anglių baseinas). Daugelis srities gyventojų, nors nuo vidurinių amžių vokietinti, išliko lenkų kultūros. Po Pirmojo pasaulinio karo į Aukštutinę Sileziją pretendavo Vokietija ir atsikūrusi Lenkija. Po 1919, 1920 ir 1921 Silezijos sukilimų bei Tautų Sąjungos 1921 03 surengto plebiscito (Aukštutinės Silezijos klausimas) Lenkijai perduota Aukštutinės Silezijos pietryčių dalis. Cieszyno Silezija (Aukštutinės Silezijos pietryčiai) 1920 buvo pasidalyta Lenkijos ir Čekoslovakijos. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijai atiteko likusi Aukštutinė Silezija.