Ragauskáitė Aurelija 1924 03 31Šiaulėnai 2017 01 15Vilnius, lietuvių teatro režisierė, aktorė. A. Ragauskaitės‑Kuliukienės sesuo.
Išsilavinimas ir veikla
1942–45 dirbo vaistinėse mokine, kursuose prie Kauno universiteto įgijo farmacininko (provizoriaus padėjėjo) specialybę. 1945–47 mokėsi Kauno dramos teatro vaidybos studijoje (pas A. Sutkų, S. Petraitį, P. Kubertavičių, A. Mackevičių ir kitus), 1946–47 vaidino šiame teatre. Baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje: 1952 vaidybą (kurso vadovai V. Orlovas ir Marija Orlova, Grigorijus Konskis), 1962 režisūrą. 1952–57 Kauno muzikinio dramos teatro aktorė. 1959–61 dėstė Lietuvos konservatorijoje, 1961–62 – Vilniaus universitete. 1962–63 dirbo Lietuvos kultūros ministerijoje, 1963–64 – Lietuvos televizijos ir radijo komitete. 1964–65 Lietuvos rusų dramos teatro, 1973–74 Lietuvos operos ir baleto teatro režisierė, 1965–68 Jaunimo teatro, 1969–71 ir 1979–82 teatro Lėlė (visi Vilniuje), 1974–79 Šiaulių dramos teatro vyriausioji režisierė. 1983–91 pastatė spektaklių Lietuvos akademiniame dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre.
Aurelija Ragauskaitė
Teatro režisūra
A. Ragauskaitė. Spektaklio V. Mykolaičio‑Putino Valdovas scena (1974, dailininkė D. Mataitienė, © LATGA, 2020, Šiaulių dramos teatras)
A. Ragauskaitė. Spektaklio B. Sruogos Pajūrio kurortas scena (1975, dailininkė D. Mataitienė, © LATGA, 2020, Šiaulių dramos teatras)
Svarbesni spektakliai: J. Švarco Šešėlis (1964), W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta (1966) ir Karalius Lyras (1983), poezijos spektakliai Gintaro paukštė 1966, pagal E. Mieželaitį, Kaip žydėjimas vyšnios... (pagal S. Nėrį), V. Mykolaičio‑Putino Valdovas, abu 1974), B. Sruogos Pajūrio kurortas (1975, 1985; už šiuos 3 spektaklius – LSSR valstybinė premija 1976), Vsevolodo Višnevskio Iš chaoso (Optimistinė tragedija 1976), P. Vaičiūno Prisikėlimas (1977), M. Gorkio Vasarotojai (1978), V. Krėvės Skirgaila (1986), B. Brechto Geras žmogus iš Sezuano (1991). Sukūrė spektaklių vaikams (A. Tolstojaus Buratino nuotykiai 1962, V. Palčinskaitės Aš vejuos vasarą... 1968, 1983), lėlių teatro spektaklių (Jefimo Čepoveckio Kicius, tetulė ir aš 1970, V. Palčinskaitės Pienės pūko miestas 1971, K. Kubilinsko Uodega vedega, A. Ragauskaitės Žvejai ir piratai, abu 1980). Režisūrai būdinga lietuvių ir užsienio klasikos kūrinių įtaigi aktualizacija, raiški vaizdinė koncepcija, monumentalumas, groteskas, simbolių kalba.
Knyga
Parašė atsiminimų ir teatrinės publicistikos knygą Režisierės užrašai (2000).
Apdovanojimai
LSSR valstybinė premija (1976). Gedimino ordino Karininko kryžius (1995). Kristoforas (2001).