auskara, papuošalai, veriami arba segami į ausis, kartais šnerves, lūpas ar kitas kūno vietas. Daromi iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų su brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlamutru, perlais, dramblio kaulu, gintaru. Taikomos įvairios metalo apdorojimo technikos (liejimas, spaudimas, kalstymas, filigranas, granuliavimas, juodinimas ir kitos).
Istorinė apžvalga
Auskarai – vieni seniausių papuošalų, segėtų moterų, kartais ir vyrų (dažniausiai vienoje ausyje kaip amuletas). Ankstyviausieji priešistoriniais laikais nešioti senovės Indijoje, Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės šalyse, iš kurių paplito senovės Egipte. Indijoje iki šiol auskarai priklauso galvos papuošalų komplektui, kuris visas dėvimas tik ypatingomis progomis; jie ypač puošnūs, įvairaus dydžio, sudėtingos konstrukcijos (iš žiedais bei grandinėlėmis sujungtų elementų, su pakabučiais). Egiptiečių auskarai – maži, prisegami, įvijų, apskritimų, kalstytų, raižytų trikampių, stačiakampių plokštelių pavidalo, arba dideli (iki pečių). Senovės Graikijoje ir Romoje nešioti įvijų ir nesudėtingų formų, įvairių figūrų (laivelio, krepšelio, augalo, gyvūno, amūro) pavidalo auskarai. Bizantijoje daryti dideli, efektingi, gausiai puošti brangakmeniais ir emaliu auskarai. Islamo kraštuose nuo seno vyrauja žiediniai (1,5–7 cm skersmens) su pakabučiais ir įvairios stilistikos kelių tarpsnių ilgi auskarai.
karambolos pavidalo auskarai (auksas, 8 a.–10 a. pradžia, Java, Indonezija, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Iš Mažosios Azijos ir Bizantijos auskarai išplito tarp slavų genčių ir Vakarų Europoje. Slavai viduramžiais mėgo smulkius filigraninius auskarus. Sudėtingos kompozicijos, puošnūs auskarai iš tauriųjų metalų, brangakmenių (ypač nefrito ir turkio), odos, medžio, plunksnų nešioti ikikolumbinėje Amerikoje. Vakarų Europoje Merovingų laikais kurti žvėrinio ir vadinamojo polichrominio (būdinga gausi puošyba raudonais brangakmeniais arba spalvotu stiklu ir emaliais) stiliaus auskarai. Vėlesniais laikais auskarų formų plėtotę veikė meno stilių ir juvelyrikos raida, turėjo įtakos islamo kraštų dirbinių forma.
auskaras su gyvūno galvos motyvu (auksas, apie 1300–1500, Java, Indonezija, Valstybinis muziejus Amsterdame)
auskarai (auksas, perlai, akmenėliai, apie 1750, Sūratas, Indija, Valstybinis muziejus Amsterdame)
2972
Lietuvoje
dailininkės B. Stulgaitės sukurti auskarai (sidabras, gintaras, 1991, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus; © LATGA, 2020)
Lietuvoje auskarai nešioti moterų nuo 13 a. (paprotys perimtas iš slavų tautų), ypač paplito 14–16 amžiuje. Dažniausiai randama auskarų su kilpiniu galu, žiedo ir klaustuko formos, rečiau – su 1, 2 ir 3 pakabučiais iš įvairių karoliukų ir įvijėlių. Auskarai daryti iš vario vielos, kai kada auksuoti ar sidabruoti (alavuoti). Vėlyvųjų viduramžių kapinynuose su auskarais laidotos visų amžiaus tarpsnių moterys; jauniausios – 0,5–1 m., vyriausios – daugiau kaip 50 metų. Gausūs auskarų rinkiniai surinkti iš Alytaus (166), Rumšiškių (54), Karmėlavos (40) ir kitų kapinynų. Žemaitijoje auskarų aptinkama retai. 17–18 a. aukštuomenės moterų auskarai prabangūs (dažniausiai pailgų perlų). Per Napoleono karus Lenkijos didikų pavyzdžiu auskarus segėjo ir bajorai vyrai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje nešiota auksiniai ir sidabriniai įvairaus pavidalo auskarai. 20 a. plito gintariniai auskarai; daryti ir iš odos, plastiko, stiklo, medžio bei kitų medžiagų.
2382
15–16 a. auskarai (Alytaus kraštotyros muziejus)