pirmasis Aušros numeris
„Aušra“ (Auszra), pirmasis tautinis lietuvių mėnraštis. Vadintas laikraščiu. Ėjo 1883 03–1886 06 Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje ir Tilžėje). Jos pasirodymą lėmė lietuvių tautinio judėjimo branda, nesėkmingi bandymai Rusijos imperijos teritorijoje įsteigti legalų laikraštį. Iniciatoriai – buvę Marijampolės gimnazijos mokiniai ir Maskvos bei Sankt Peterburgo universitetų lietuvių studentai. Pirmojo numerio leidėju pasirašė J. Basanavičius. Pirmieji 5 numeriai išspausdinti Albano ir Kybelkos spaustuvėje Ragainėje, kiti – Mikšo spaustuvėje ir Mauderodeʼs spaustuvėje Tilžėje. Tiražas 1000 egzempliorių (1886). Išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius (buvo dvilypių ir trilypių numerių; visas Aušros komplektas turi 1331 puslapį).
Iš pradžių buvo leidžiama iš paaukotų lėšų, vėliau iš prenumeratos (1883 – 69, 1884 – 210–300, 1885 – 250, 1886 – 175–70 prenumeratorių). Daugiausia buvo platinama Lietuvoje ir tarp Rusijos imperijoje gyvenančių lietuvių inteligentų, tačiau pasiekdavo ir Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius. Aušrą platino ir inteligentai knygnešiai P. Kriaučiūnas (Marijampolėje), J. Miliauskas-Miglovara (Rygoje), pasaulietinė spaudos platintojų organizacija. Leidėjai siekė, kad Aušra kuo plačiau plistų, nesėkmingai bandė ją legalizuoti.
Svarbiausias laikraščio uždavinys buvo telkti lietuvius, kelti tautinę savimonę. Daugiausia rūpinosi lietuvių kalbos ugdymu ir jos prestižu, aukštino lietuvių liaudies kultūrą, tautosaką. Skelbė originalius grožinės literatūros, dažniausiai poezijos, kūrinius, publikavo 19 a. pirmos pusės rašytojų (D. Poškos, S. T. Stanevičiaus) kūrybą. Supažindino skaitytojus su gretimų kraštų ir pasauline literatūra. Gana daug rašė apie kitų tautų, ypač bulgarų, Austrijos imperijoje gyvenančių čekų, tautinį atgimimą, kvietė sekti jų pavyzdžiu. Istoriją laikė tautinio pasididžiavimo ugdymo priemone: rašė apie baltų ir lietuvių kilmę, pilis ir karybą, 13–15 a. lietuvių kunigaikščius – romantizuotos garbingos senovės liudininkus. Aušra buvo pasaulietinio turinio leidinys, jame bendradarbiavo ir katalikai, ir protestantai.
Jonas Basanavičius
Dėl šios priežasties ir dėl nutrauktų unijinės kultūros bei politikos tradicijų aukštesnieji ir aukštieji Lietuvos katalikų dvasininkai (A. Baranauskas ir kiti) Aušrą sutiko nepalankiai; ją rėmė tik nedaugelis lietuvių kunigų.
Aušra buvo naujo kovos su Rusijos priespauda etapo pradžia, padėjo pagrindus moderniajai lietuvių tautinei ideologijai ir kultūrai. Apie laikraštį būrėsi lietuvių inteligentai, vadinamųjų aušrininkų grupuotė. Bendradarbiavo apie 70 autorių (apie 20 slapyvardžių neišaiškinti).
Redaktoriai: J. Basanavičius (1883), J. Šliūpas (1883–84), J. Mikšas (1883–86), M. Jankus (1884–85), J. Andziulaitis-Kalnėnas (1886).
P: Pilnas „Auszros“ faksimilinis leidinys / Lietuvių tautos praeitis t. 6–7 Chicago 1983. L: A. Rimka Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir „Auszros“–„Varpo“ gadynės (1883–1893) socialekonominiai raštai Kaunas 1932; K. Šakenis Aušra ir jos gadynė Kaunas 1933; „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjimas 19 a. pabaigoje Vilnius 1979; Knygotyra 1995 t. 22 (29; tomas skirtas Aušros 110‑osioms metinėms).
1781