Austrãlijos istòrija
Ikiistoriniai ir kolonijiniai laikai
Manoma, kad pirmieji gyventojai į Australiją atsikėlė iš Pietų Azijos prieš 80 000 metų ir ilgainiui įsikūrė visame žemyne. 18 a. pabaigoje čia gyveno 0,3–1 mln. aborigenų (australai). Jie buvo susiskaidę į gimines ir gentis (apie 500), vertėsi medžiokle, rinko augalinį maistą, naudojo akmeninius įrankius.
uolų piešiniai Ubirre (Kakadu nacionalinis parkas, Šiaurės teritorija)
17–18 a. olandai ir anglai ištyrė daugumą žemyno pakrančių. 1770 Dž. Kukas rytinę Australijos pakrantę paskelbė Didžiosios Britanijos valda – Naujuoju Pietų Velsu, tačiau iki 18 a. pabaigos Europos valstybės nebandė kolonizuoti Australijos – manė ją esant neturtingą gamtinių išteklių ir neperspektyvią prekybos požiūriu. Tik 18 a. 9 dešimtmetyje britai, praradę daugumą valdų Šiaurės Amerikoje, pradėjo kolonizuoti Naująjį Pietų Velsą. 1788 01 26 įkurta pirmoji britų gyvenvietė davė pradžią Sidnėjaus miestui; ją įkūrė 759 kalinių grupė ir jų priežiūrai skirta administracija. Naujasis Pietų Velsas, nuo 1803 apėmęs ir Tasmaniją (iki 1854 Van Diemeno Žemė), tapo kalinių kolonija, pavaldžia metropolijos vyriausybės skiriamam gubernatoriui. Iki 1868 į Australiją atgabenta daugiau kaip 155 000 kalinių. Laisvųjų kolonistų buvo nedaug.
buvusio kalėjimo kompleksas Norfolko saloje
Port Arthuro kalėjimo bažnyčios griuvėsiai (Tasmanija)
19 a. pradžioje pradėjus auginti avis (merinosus) ir eksportuoti vilną Naujasis Pietų Velsas ėmė sparčiai plėtotis. 19 a. 3 dešimtmečio pabaigoje Australija tapo didžiausia vilnos eksportuotoja pasaulyje. Paspartėjo žemyno kolonizacija, kėlėsi kolonistai ir iš kitų Europos šalių. Avių augintojai (skvateriai) užimdami žemes stūmė aborigenus į Centrinės Australijos pusdykumes, daugybę jų išžudė (per 19 a. aborigenų sumažėjo 5–6 kartus, Tasmanijoje visai nebeliko). 1825 nuo Naujojo Pietų Velso atskirta Tasmanija, susikūrė naujos kolonijos: 1829 Vakarų Australija, 1836 Pietų Australija, 1836 Viktorija, 1859 Kvynslandas (18 a. pabaigos–20 a. pradžios Australijos žemėlapis).
Australija 18 a. pabaigoje–20 a. pradžioje
Didėjo kolonijų autonomija: 1842 Didžiosios Britanijos vyriausybė suteikė savivaldą Naujajam Pietų Velsui, 1851 – Viktorijai, Pietų Australijai, Tasmanijai. 1840–68 į Australiją nustota vežti kalinius (ilgiausiai vežta į Vakarų Australiją). 19 a. 6 dešimtmetyje Viktorijoje, Naujajame Pietų Velse, Vakarų Australijoje rasta aukso, kitose kolonijose – geležies, vario, kitų metalų rūdų. Tai lėmė sparčią gavybos ir apdirbamosios pramonės, geležinkelio transporto, telegrafo plėtotę bei didesnį imigrantų iš Europos ir Azijos antplūdį. Gyventojų padaugėjo nuo 400 000 (1850) iki maždaug 1,2 mln. (1861); nuo 19 a. vidurio, siekiant riboti imigraciją iš Azijos (pirmiausia kinų, nuo 19 a. pabaigos ir japonų), pradėta vykdyti vadinamąją baltosios Australijos politiką, 1901 ji oficialiai įteisinta Imigracijos ribojimo aktu.
19 a. antroje pusėje plėtėsi judėjimas dėl Australijos kolonijų suvienijimo. Norėta visas šešias Didžiosios Britanijos kolonijas (kiekviena turėjo savo konstituciją, įstatymus, vyriausybę) sujungti į vieną valstybę, panaikinti vidaus muitus, suvienodinti įstatymus. Metropolija skatino šį procesą, jį sunkino kolonijų tarpusavio konkurencija. 19 a. pabaigoje sustiprėjo Europos šalių, ypač Vokietijos, ekspansija į Ramiojo vandenyno salas, didėjo poreikis dar griežčiau riboti imigraciją (1901 tik 64,5 % Australijos gyventojų buvo čia gimę).
Australijos Sandrauga
1900 Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė Australijos Sandraugos aktą. Jis tapo 1901 01 01 sukurtos dominijos – Australijos Sandraugos – konstitucija. Dėl Sidnėjaus ir Melburno nuolatinių varžybų sostine tapo naujai įkurta Kanbera. Pirmosios vyriausybės (daugumą jų sudarė 1891 įkurta Australijos darbo partija, arba leiboristai) stiprino šalies politinę demokratinę sistemą, bet tarp valstijų (buvusių kolonijų) skirtumų išliko: dauguma australų tebesijautė esą savosios valstijos, o ne vienos valstybės piliečiais. 1906 Didžioji Britanija perdavė Australijai Papua koloniją (Naujosios Gvinėjos pietryčių dalį).
Australijos artileristai prie Ipro (1917 07–11)
Per Pirmąjį pasaulinį karą Australija kovojo Didžiosios Britanijos pusėje (ANZAC). 1920 gavo Tautų Sąjungos mandatą valdyti Vokietijos buvusias kolonijas Naująją Gvinėją ir Nauru (1946–75 valdė jas kaip Jungtinių Tautų globojamas teritorijas). Ėmė sparčiau telktis australų, arba australų anglų, modernioji tauta. 1923–29 valdė Nacionalinės (įkurta 1916) ir Kaimo (įkurta 1918) partijų koalicinės vyriausybės. Karo metais prasidėjęs ekonominis pakilimas truko visą tarpukarį, nors didžioji pasaulinė krizė (1929–31) trumpam nusmukdė Australijos ūkį. J. Scullino leiboristų vyriausybės (1929–31) griežtos antikrizinės priemonės lėmė šios partijos skilimą. 1931 dalis leiboristų kartu su Nacionalinės partijos nariais įkūrė Jungtinę Australijos partiją, kuri valdė (nuo 1934 su Kaimo partija) iki 1941. Westminsterio statutu (1931) Didžioji Britanija pripažino Australijos, kaip ir kitų dominijų, politinį ir ekonominį savarankiškumą, tačiau tebedarė jai didelę įtaką (1942 Australija ratifikavo statutą ir tapo Tautų Sandraugos nare).
pirmasis aborigenų pilietinių teisių protestas (Sidnėjus, 1938 01 26)
Australijos ir Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai J. M. Fraseris ir M. Thatcher (Londonas, 1980 02 04)
Per Antrąjį pasaulinį karą Australija vėl kariavo Didžiosios Britanijos pusėje. Japonijos įsiveržimo grėsmė ir nepakankama britų parama paskatino J. J. Curtino leiboristų vyriausybę (1941–45) suartėti su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV). Australija tapo viena svarbiausių amerikiečių karinių bazių Ramiojo vandenyno pietvakarių dalyje. Karo metais šalies ūkis sustiprėjo (BNP išaugo nuo 1,86 mlrd. JAV dolerių 1939 iki 2,94 mlrd. JAV dolerių 1943). Australija tapo viena turtingiausių pasaulio šalių. Australijos liberalų partijos (įkurta 1944) ir Kaimo partijos (dabar Australijos nacionalinė partija) koalicinės vyriausybės (R. G. Menzieso 1949–66, H. E. Holto 1966–67, J. G. Gortono 1968–71, W. McMahono 1971–72, J. M. Fraserio 1975–83; 1973–75 trumpai valdė leiboristai) toliau stiprino politinius ir ekonominius ryšius su JAV.
1951 Australija tapo ANZUS nare, 1954–77 priklausė SEATO. Dalyvavo Korėjos (1950–53) ir Vietnamo (1965–73) karuose. Nuo 7 dešimtmečio suartėjo su Pietryčių Azijos bei Ramiojo vandenyno regiono šalimis, ypač su Japonija. Skatino imigraciją: gyventojų padaugėjo nuo 7 mln. (1945) iki 13,9 mln. (1976). 1966 nutraukta vadinamoji baltosios Australijos politika, priimama vis daugiau imigrantų iš Azijos. 1963 aborigenams suteiktos pilietinės teisės, pradėta grąžinti žemę, skirta lėšų socialinei rūpybai. Nuo 8 dešimtmečio pradžios aborigenų daugėja.
Leiboristų vyriausybės (ministras pirmininkas R. J. L. Hawke’as 1983–91, P. J. Keatingas 1991–96) vykdė ekonominių reformų programą: skatino šiuolaikinių pramonės šakų plėtrą, tobulino ekonominio valdymo sistemą, nacionalizavo kai kurias įmones. Australija ratifikavo (1986) Rarotongos sutartį dėl nebranduolinės zonos Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje sukūrimo, priešinosi Prancūzijos branduoliniams bandymams Mururoa atole, tęsė proamerikietišką užsienio politiką; Australijoje tebeveikia Jungtinių Amerikos Valstijų karinės bazės. 1989 Australijos iniciatyva įkurtas Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo forumas. 1991 Australija dalyvavo Persijos įlankos kare. 1998 priimtas įstatymas, ribojantis 1993 pripažintas aborigenų teises į žemę. Dar 1993 P. J. Keatingas pasiūlė pertvarkyti Australiją į prezidentinę respubliką. Po 1999 lapkričio mėnesio referendumo Australija liko Tautų Sandraugos nare, o Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II – nominalia valstybės vadove.
2271
Australija 21 amžiuje
21 a. Australijos raidą sąlygojo tolydus ekonomikos augimas ir socialinis stabilumas. Šalį pasikeisdamos valdė dviejų tradicinių politinių jėgų formuojamos vyriausybės: dešiniosios Australijos liberalų partijos ir Australijos nacionalinės partijos koalicijos arba kairiosios Australijos darbo partijos. Kas trejus metus vykstančiuose parlamento rinkimuose dominavo nuosaikios politinės jėgos. Politinis stabilumas rodo visuomenės pasitikėjimą esama politine sistema.
ministras pirmininkas Johnas Howardas su Australijos kariais Rytų Timore (2006 07 18)
1996–2007 keturias kadencijas iš eilės vyriausybę formavo Liberalų ir Nacionalinės partijų koalicija, vadovaujama Johno Howardo. Buvo įgyvendinamos laisvos rinkos principais grįstos ekonominės reformos, plėtoti ekonominiai ryšiai su Azijos šalimis. Kinija tapo viena pagrindinių Australijos prekybos partnerių. 2000 Sidnėjuje surengtos vasaros olimpines žaidynės. Sustiprinta ginklų kontrolė, sugriežtinta imigracijos politika – į Australiją atvykstantys pabėgėliai buvo iškeliami į sulaikymo centrus gretimose salose (ši politika tapo žinoma kaip Ramiojo vandenyno sprendimas ir kritikuota opozicijos už žmogaus teisių pažeidimus). 1999 Australijos kariai įgyvendino Jungtinių Tautų sankcionuotą intervenciją Rytų Timore (2006 dar kartą įvedė kariuomenę į Rytų Timorą ir Saliamono salas), dalyvavo JAV vadovaujamuose karuose Afganistane (2001) ir Irake (2003). Aktyvesnį Australijos įsitraukimą į tarptautines antiteroristines operacijas paskatino 2002 10 teroro aktas Balyje (žuvo 88 Australijos piliečiai).
2007–13 Australijos vyriausybes formavo tradicinė kairioji Darbo partija. Valdant Kevino Ruddo vyriausybei (2007–10) ratifikuotas klimato kaitos mažinimą reglamentuojantis Kioto protokolas, inicijuota ekonomikos skatinimo programa, kuri padėjo atsitiesti po 2008 pasaulinės finansų krizės. Australijos ekonomika tapo vis labiau priklausoma nuo kasybos pramonės ir eksporto į Azijos šalis. Vyriausybė parengė ambicingą šalies infrastruktūros plėtros programą. 2008 istorinėje kalboje Kevinas Ruddas valstybės vardu atsiprašė už Australijos aborigenams praeityje padarytas skriaudas – ši kalba vertinta kaip simbolinis socialinę vienybę skatinantis gestas. 2008 sušvelninta griežta imigracijos politika. 2009 Australijos kariai išvesti iš Irako.
2009 per sezoninius gaisrus Australijoje žuvo 173 žmonės. Ši Juoduoju šeštadieniu praminta nelaimė paskatino Kevino Ruddo vyriausybę aktyviau svarstyti kovos su klimato kaita priemones, apimančias mokesčių taršiai pramonei didinimą bei kasybos ribojimus. Tokie svarbiems Australijos ekonomikos sektoriams nepalankūs planai susilaukė visuomenės pasipriešinimo ir nebuvo pilnai įgyvendinti. 2010 Darbo partijos lydere išrinkta Julia Gillard tapo pirmąja Australijos istorijoje moterimi premjere. Julia Gillard tęsė Kevino Ruddo politiką, tačiau jos vadovaujama mažumos vyriausybė neturėjo stabilios parlamento paramos. Tęsiant ilgametį karinį bendradarbiavimą 2011 išplėstos JAV karinės bazės Australijoje. 2013 po vidinių partijos skandalų ministru pirmininku trumpam vėl tapo Kevinas Ruddas, bet tais pačiais metais Darbo partija pralaimėjo parlamento rinkimus ir pasitraukė į opoziciją.
Nuo 2013 Australijos vyriausybes formuoja į valdžią grįžusi Liberalų ir Nacionalinės partijų koalicija. Ministro pirmininko Tony Abboto (2013–15) rinkiminis pažadas buvo stabdyti imigraciją. Ši vyriausybė sugriežtino prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas, išplėtė jų deportavimo mastus. Vykdyta verslui palanki politika, pasirašytos laisvos prekybos sutartys su Azijos regiono šalimis (Korėja, Japonija). Atšaukti ankstesnės vyriausybės planai įvesti klimato kaitą skatinančios pramonės šakų apmokestinimą. 2014 Australijos kariai įsitraukė į operacijas prieš Islamo valstybę.
Valdant Tony Abbottą pakeitusio Malcolmo Turnbullo vyriausybei (2015–18) Australijos ekonomika sparčiai augo, laikėsi žemas nedarbo lygis. 2017 Australijoje įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos. 2014–16 šalyje padidėjo islamistų keliama grėsmė, dažnėjo teroristine veikla įtariamų asmenų sulaikymai. 2018 Liberalų partijos lyderiu ir premjeru tapo Scottas Johnas Morrisonas. Verslui palanki jo vyriausybės politika kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą dėl nepakankamo dėmesio aplinkosaugai ir klimato kaitos problemai. Kritika premjerui sustiprėjo po 2019–20 Australijoje kilusių didelio masto gaisrų (rekordiškai karštų orų sukeltuose gaisruose žuvo 25 žmonės, suniokoti dideli gamtos plotai). Ši gamtos nelaimė kovą su klimato kaita padarė vienu pagrindinių politinių klausimų, skiriančių politines partijas. 2022 05 parlamento rinkimuose daugumą (77 vietas iš 151) gavo Australijos darbo partija, jos vadovas Anthony Albanese tapo šalies premjeru.
Australijos studentų demonstracija dėl klimato kaitos (Sidnėjus, 2018 11 30)
21 a. Australija įsitvirtino kaip viena stabiliausių ir ekonomiškai pažangiausių pasaulio demokratinių valstybių. Pagal tarptautinį politinių ir pilietinių laisvių indeksą (Freedom House 2019) Australija yra priskiriama pavyzdinių valstybių grupei.
3195