austrãlų mẽnas, austrãlų aborigènų mẽnas, australų (aborigenų) kuriamas menas. Didžiuliai šalies plotai, skirtingos gamtinės sąlygos, klajoklinis aborigenų gyvenimo būdas lėmė, kad australų menas žemyno įvairiose vietovėse labai skirtingas. Bendra yra tai, kad sukurto vaizdo kiekvienas brūkšnelis ar taškelis yra daugiareikšmis: tai yra arba genties totemų ženklai, turintys magiškos galios, arba genties teritorijos žemėlapiai, arba dievybių ir protėvių kelionių bei žygdarbių vizualinė raiška, dažniausiai užslaptinta ir šventa.
Manoma, kad seniausia australų meno apraiška – kūno menas: ant kūno išpiešti arba išraižyti ženklai, rodantys genties vietovę, asmens priklausomumą tam tikrai genčiai ar jo socialinę padėtį. Jie būna laikini (išpiešti kreida, anglimi, raudona ochra) ir nuolatiniai (randai, likę užgijus aštriu įrankiu padarytiems rėžiams). Kita sena australų meno forma – žemės dekoras, daromas per apeigas. Iš sutrintų uolienų pasigaminama spalvoto smėlio, kuriuo išbarstomi šventi genties ženklai. Prieš maždaug 50 000 m. atsirado uolų piešiniai. Seniausi jų – dažais išpurkštų rankų, kartais kojų, augalų ar įnagių atspaudai (išliko Arnhemo Žemėje, Kimberley vietovėje ir Naujojo Pietų Velso valstijoje). Vėlesni yra dievybių (Mimi) ar protėvių sielų įvaizdžiai – plonomis linijomis pavaizduotos trapios būtybės, vėliau ir dinamiškos medžioklės scenos. Prieš maždaug 10 000 pr. Kr., kylant jūros lygiui, ant uolų imta piešti ir raižyti jūrų gyvūnus, įvairius roplius. Visų piešinių kompozicija laisva, vaizdai pridengia vienas kitą; manoma, kad jie būdavo vis atnaujinami, jų būdavo pripiešiama šaukiantis protėvių pagalbos. Prieš maždaug 3000 pr. Kr. susiklostė rentgeno stilius (kontūru apibrėžtose gyvūnų figūrose pavaizduoti jų vidaus organai).
Nuo 20 a. vidurio Arnhemo Žemėje Mimi ir rentgeno stiliaus vaizdai piešiami iki šių dienų, bet ne ant uolų, o eukalipto žievėje. Arnhemo Žemės rytinėje dalyje kompozicijos pasižymi abstraktumu ir dekoratyvumu; vaizdą skaido tinklą sudarančios kryžmos linijos (jų tankis ir spalvos turi kiekvienai genčiai būdingą prasmę). Arnhemo Žemės vidurinėje dalyje įsitvirtinęs figūrinis rentgeno stilius, o Kimberley uolyne dažnos Vandžinos, lietaus deivės, figūrinės kompozicijos (deivės galvą gaubia aureolė, veidas be burnos). Ilgainiui skirtingų vietovių piešinių stilius supanašėjo. Šiaurės Australijoje išplito vaivorykštinio žalčio, kengūros, krokodilo, perkūno (su kirvukais ant kelių ir alkūnių) totemai. Skulptūra australų menui nebūdinga. Bathursto ir Melville’io salose ir Šiaurės Australijoje paplitę tradiciniai karstai, vadinamieji pukamani, pagaminti iš medžio kamieno ir dekoruoti šventais genties ženklais. Centrinėje Australijoje, kur plyti dykumos, buvo žinomas tik žemės dekoras apeigų progomis. 1971 juo buvo susidomėta, o aborigenai išmokyti žemės dekorą perkelti ant drobės ar popieriaus.
Miškų gaisras (taškelinė tapyba, 20 a. vidurys, Centrinė Australija)
Susiklostė vadinamoji taškelinė tapyba. Paveikslai paprastai didelio formato, nutapyti įvairiomis spalvomis (ir trimis tradicinėmis – balta, juoda, raudona). Kūrybos procese dalyvauja visa gentis, tapo daugiausia moterys (anksčiau joms nebuvo galima ne tik tapyti, bet net žinoti dekoro prasmės; moterys tegalėjo pinti ar megzti krepšius, vyrai – piešti, raižyti, gaminti ir dekoruoti skydus, ietis, bumerangus). Garsūs šiuolaikiniai taškelinės tapybos kūrėjai: J. Brittenas, C. Possumas-Japaljarri, Yirawala, E. Kame-Kngwarreye. Miesto aborigenų dailininkai derina tradicinį taškelinės tapybos ir vakarietišką stilius; jų kūriniuose vyrauja protesto, skriaudos ir neteisingumo motyvai (M. Dunnetas, T. Nickollsas ir kiti). Australų meno kūriniai, ypač tradiciniai, eksponuojami tarptautinėse dailės parodose ir susilaukia gero įvertinimo. Lietuvoje aborigenų kūrinių kolekciją turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (ją Lietuvai padovanojo G. Kazokienė).
Arnhemo Žemės uolų piešinys
Yirawala. Perkūnas ir Žaibūnas (eukalipto žievė, ochra, 20 a. antra pusė)
T. Napalljarri. Paskutinė vakarienė (aliejus, 2000)
2201