Áustrija-Veñgrija, dualistinė valstybė, gyvavusi 1867–1918.
Įkurta pertvarkius Habsburgų imperiją, kuri dėl pralaimėtų karų su Prancūzija ir Sardinijos karalyste (1859) bei su Prūsija ir Italija (abu 1866) nusilpo. Dėl sustiprėjusių tautinių prieštaravimų valstybei grėsė suirimas. Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I ryžosi tartis su vengrų nacionalinio judėjimo nuosaikiuoju sparnu (vadovas F. Deákas), kuris kovą dėl visiškos nepriklausomybės laikė neperspektyvia ir pavojinga, nes nepriklausoma Vengrija susidurtų su slavų ir rumunų separatizmu.
1867 02 08 Austrijos imperijos ir Vengrijos vyriausybių atstovai paskelbė, kad Habsburgų imperija padalijama į Austrijos imperiją ir Vengrijos Šv. Stepono karūnos karalystę. Dalis sienos tarp jų ėjo Leithos upe. Austrijos imperijai (Cisleitanijai) atiteko Austrija, Čekija, Moravija, Silezija, Dalmatija, Bukovina, Kraina, Galicija, Vengrijos karalystei (Transleitanijai) – Vengrija, Slovakija, Kroatija, Transilvanija ir Vojevodina.
Austriją‑Vengriją valdė Austrijos imperatorius (Vengrijoje karūnuotas karaliumi); jos dalys turėjo atskirus parlamentus ir vyriausybes. Bendrus valstybės reikalus tvarkė Užsienio reikalų, Karo ir jūrų, Finansų ministerijos. Imperatorius‑karalius skirdavo tik jam atsakingus šių ministerijų vadovus. Bendrų ministerijų biudžetams svarstyti buvo įsteigtos 2 delegacijos (nuo Austrijos ir nuo Vengrijos parlamentų), kurios posėdžiavo atskirai. Austrija‑Vengrija turėjo vieningą pinigų ir muitų sistemą. Kariuomenė buvo bendra, komandavimo kalba – vokiečių, tik Vengrijos teritorinės kariuomenės (honvėdo) daliniuose – vengrų. Austrijos‑Vengrijos dalių ekonominiai ir finansiniai klausimai buvo reguliuojami susitarimais. Panašiausia į Austriją‑Vengriją buvo Abiejų Tautų Respublika (1569–1795). 1867 Austrijos ir Vengrijos susitarimas tenkino vengrų bajoriją ir stiprėjančią buržua – vengrai ir toliau vyravo tarp kitų karalystės tautų, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje susidarė palankios sąlygos sparčiai Vengrijos ūkio ir kultūros plėtrai. Austrijai kompromisas leido be didesnių sukrėtimų pratęsti Habsburgų monarchijos gyvavimą.
Austrija-Vengrija 1867–1918
1918 11 Austrija‑Vengrija suiro dėl pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir išaugusios tautų nacionalinės savimonės. Jos teritorijoje susikūrė Austrijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos valstybės. Dalis Austrijos‑Vengrijos žemių atiteko Jugoslavijai, Lenkijai, Rumunijai ir Italijai.
2803