Áustrijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Austrijos teritorijoje žmonės apsigyveno ankstyvajame paleolite. Apie 1000 pr. Kr. atsikėlę ilyrai paskleidė Hallstatto kultūrą. 4 a. pr. Kr. įsiveržę keltai sukūrė pirmą Austrijos teritorijoje valstybinį darinį – Noriko karalystę. 16–9 pr. Kr. ją nukariavo romėnai. Iki 5 a. Austrijos žemės priklausė trims – Noriko, Retijos ir Panonijos – Romos provincijoms. Vietiniai gyventojai iš dalies buvo romanizuoti, įkurti miestai – Vindobona (Viena), Juvavas (Zalcburgas) ir kiti. Per Didįjį tautų kraustymąsi Austrijos teritorijoje apsigyveno germanų (daugiausia bavarų) ir slavų (slovėnų) gentys. Nuo 6 a. pabaigos Austrijos rytinė dalis priklausė Avarų kaganatui (avarai), vakarinėje dalyje gyvenantys bavarai pateko Frankų valstybės įtakon. 639 bavarų kunigaikščiai tapo nepriklausomi nuo frankų karalių. Pietuose 7 a. pabaigoje susikūrė slovėnų Karintijos kunigaikštystė, kuri 8 a. viduryje tapo Bavarijos kunigaikštystės vasale.
Hallstatto kultūros dekoruotas bronzinis dangtis
8 a. pabaigoje Karolis Didysis prijungė Bavariją prie Frankų valstybės, sunaikino Avarų kaganatą ir dabartinės Austrijos teritorijoje sudarė Priedunojės marką; čia paskleidė krikščionybę. 843 Frankų imperijai suirus Austrijos teritorija atiteko Bavarijos kunigaikštystei, priklausančiai Rytų Frankų (Vokietijos) karalystei. 907 Austrijos rytinę dalį užkariavo klajokliai vengrai; 955 vokiečiai juos išstūmė ir čia įkūrė Bavarijos Rytų marką, kuri 996 buvo pavadinta Austrijos markgrafyste. 976–1246 ją valdė Babenbergų dinastija. Austrijos teritorijoje vyko sparti vokiečių kolonizacija ir slavų germanizacija. 1156 Austrijos markgrafystė tapo Šventosios Romos imperijos kunigaikštyste. 1192 Babenbergai prie Austrijos prijungė Štiriją. plėtojosi krašto ūkis; Viena tapo svarbiu prekybos ir amatų centru. 1246 paskutinis Babenbergų valdovas žuvo kariaudamas su vengrais. 1251 Austrijos diduomenė valdovu išrinko Čekijos karalių Pršemislą II Otakarą, 1261 jis, nugalėjęs vengrus, užvaldė ir Štiriją.
Leopoldas V Babenbergas iš imperatoriaus Henriko VI gauna vėliavą (aliejus, 1489, Babenbergų giminės medis Klosterneuburgo vienuolyne)
Habsburgų valdymas
Vokietijoje 1273 karaliumi išrinkus Rudolfą I baigėsi anarchija. 1276–78 Rudolfas užkariavo Austriją ir 1282 ją su Štirija atidavė kaip leną savo sūnums. Austrijoje įsitvirtino Habsburgai. Nuo 14 a. pradžioje jų valdos vadintos Austrijos domenu, prie kurio 1335 prijungta Karintija ir Kraina, 1363 – dalis Tirolio, 1382 – Triestas.
Viena, apsiausta Osmanų kariuomenės (medžio raižinys, 1529, dailininkas Romeynas de Hooghe)
1348–49 maras trumpam tepristabdė Austrijos ūkio ir kultūros plėtrą. 1365 Vienoje įkurtas universitetas, nuo 15 a. vidurio iš Italijos plito humanizmas. 1477 po Maksimiliano I santuokos su Burgundijos kunigaikštystės paveldėtoja princese Marija Habsburgai gavo Nyderlandus, 16 a. pradžioje Pilypo I Gražiojo vedybomis – Ispaniją. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V valdymo (1519–56) laikai – Habsburgų didžiausios galios metas. Kai 1521 Karolis V Austriją ir jai priklausančias žemes atidavė broliui Ferdinandui, ėmė skirtis ir 1556 galutinai atsiskyrė Ispanijos Habsburgų šaka; Nyderlandai atiteko Ispanijai. Po 1526 Mohácso mūšio, kuriame žuvo Vengrijos ir Čekijos karalius Liudvikas II Jogailaitis, Habsburgai, remdamiesi 1491 Pressburgo taika, gavo Čekiją ir Turkijos neužimtą Vengrijos dalį. 16 a. Austrija buvo didžiausia vokiečių valstybė, stipriausia užtvara turkų ekspansijai Europoje (Austrijos–Turkijos karai), svarbiausia katalikų ir kontrreformacijos atrama Vokietijoje ir Vidurio Europoje.
1618–20 tautinis antikatalikiškas sukilimas Čekijoje (Prahos defenestracija, Baltojo kalno mūšis) tapo Trisdešimties metų karo (1618–48) pradžia. Religiniai karai susilpnino Austriją. Habsburgai menkiau teįstengė remtis Vokietijos valstybių resursais, todėl savo domene stiprino absoliutizmą, kad galėtų tęsti ekspansiją. Po 1683–99 karo su Turkija pagal Karlovicų taiką Austrija gavo Vidurio Vengriją, Transilvaniją, Kroatiją, beveik visą Slavoniją, po 1701–14 Ispanijos įpėdinystės karo – Pietų Nyderlandus (dabartinė Belgija) ir žemes Italijoje. Habsburgų valdos padvigubėjo.
Siekdamas išvengti valdų skilimo 1713 imperatorius Karolis VI paskelbė naują sosto paveldėjimo įstatymą – Pragmatinę sankciją, kuri leido imperijos sostą paveldėti ir dukterims. Įstatymui nepritarė Prūsija ir 1740 užgrobė ekonomiškai svarbią Sileziją (Austrijos įpėdinystės karas 1740–48), kurios Austrija neatgavo ir per 1756–63 Septynerių metų karą.
Izabelė, Juozapo II nuotaka, atvyksta į Vieną (aliejus, 1763, dailininkas Martinas van Meytensas, Schönbrunno rūmai Vienoje)
Šią netektį iš dalies kompensavo per I (1772) ir III (1795) Abiejų Tautų Respublikos padalijimus užgrobusi Galiciją ir 1775 iš Turkijos atėmusi Bukoviną. Po karų, religinių persekiojimų, 1679 ir 1713 maro ištuštėjusiose žemėse apsigyvendavo imigrantai iš imperijos katalikiškų žemių. Ekonomikai pakelti nuo 17 a. vidurio valdžia skatino merkantilizmą. Švietimo idėjų veikiami imperatorė Marija Teresė (1740–80) ir jos sūnus Juozapas II (1780–90) pradėjo reformas: stiprino centralizaciją, sušvelnino baudžiavą, apribojo Katalikų bažnyčios įtaką, ėmėsi germanizacijos. Reformos sustiprino Austriją, po karų su revoliucine ir Napoleono I Prancūzija (1792–1815) ji atsidūrė tarp nugalėtojų. Žlugus Napoleono I imperijai 1814–15 Vienos kongreso nutarimais Austrija vietoj Nyderlandų gavo Lombardiją, Venecijos sritį Italijoje ir Žemutinę Dalmatiją Adrijos jūros pakrantėje.
Vienos kongresas (19 a. piešinys, Borodino mūšio muziejus‑panorama Maskvoje)
1815–48, vadinamosios reakcijos laikotarpiu (Šventoji sąjunga), Austrija turėjo didžiulę įtaką Europoje: vadovavo Vokietijos sąjungai, slopino revoliucinius judėjimus Italijoje. Austrijos politiką lėmė užsienio reikalų ministras (1809–21) ir kancleris (1821–48) K. Metternichas, kuris siekė išsaugoti status quo: absoliutizmą, dar išlikusią imperijos sričių administracinę autonomiją, griežtai slopino revoliucinius ir tautinius judėjimus (1820 revoliuciją Neapolyje, 1820–21 – Pjemonte). 1848 Austrijos revoliucija (ir Vengrijos revoliucija) pralaimėjo, tačiau privertė valdžią vykdyti liberalias reformas. 1860 imperatorius Pranciškus Juozapas I galutinai atsisakė absoliutizmo (parlamentas gavo įstatymų leidybos teises finansų, pramonės ir prekybos srityse).
Austrijos‑Vengrijos imperija
Pralaimėjimai Austrijos kare su Sardinijos karalyste ir Prancūzija (1859), Austrijos–Prūsijos kare (1866), Austrijos–Italijos kare (1866) susilpnino Austriją. Ji neteko italų žemių, įtakos Vokietijoje ir tapo antraeile Europos valstybe. Austrija pradėjo keisti tautinę politiką. 1867 sudaryta dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija, suteikta autonomija Galicijai, atsisakyta tiesioginės slavų germanizacijos, bet tautiniai prieštaravimai toliau reiškėsi visų pirma tarp čekų (austroslavizmas, jaunačekiai) ir vokiečių (pangermanizmas), didėjo dėl imperijos dalių netolygios ūkio ir kultūros plėtotės.
Sąjungininkai: Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I (dešinėje) ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II (apie 1905)
19 a. antroje pusėje Austrijoje vyko pramonės perversmas. 1867–1913 pramonės gamyba padidėjo 14,5 karto. Ekonomiškai imperijoje Austriją pralenkė tik Čekija. 19 a. pabaigoje Viena tapo milijoniniu miestu. Formavosi austrų nacija. 1889 susikūrė pirmosios politinės partijos – Austrijos socialdemokratų partija ir Austrijos krikščionių socialinė (katalikų) partija. Užsienio politikoje Austrija-Vengrija nuo 19 a. 8 dešimtmečio orientavosi į Vokietiją, su ja ir 1882 prisidėjusia Italija sukūrė Trilypę sąjungą. Tai sustiprino imperijos įtaką Balkanuose. 1908 ji aneksavo 1878 okupuotą Bosniją ir Hercegoviną, todėl pablogėjo santykiai su Rusija ir Serbija. Austrijos-Vengrijos politika Balkanuose tapo Pirmojo pasaulinio karo pretekstu. Austrija-Vengrija buvo svarbiausia Vokietijos sąjungininkė kare. Pralaimėjimas sugriovė Austrijos imperiją. 1916–17 imperatorius Karolis I nesėkmingai bandė pertvarkyti dualistinę monarchiją į tautinių valstybių konfederaciją. 1918 11 11 jis atsisakė sosto.
Austrijos Respublika ir anšliusas
1918 11 12 paskelbta Vokiečių Austrijos valstybė apėmė tik dalį buvusios imperijos. 1918 11 14 atsiskyrė Čekoslovakija, 11 16 – Vengrija. 1919 03 02 Berlyno susitarimu numatytam Austrijos prisijungimui prie Vokietijos sutrukdė didžiosios valstybės – I pasaulinio karo nugalėtojos. Pagal 1919 09 10 Saint-Germaino taiką Austrija atsisakė teritorijų, kurios atiteko naujoms slavų valstybėms, Italijai, Rumunijai ir Vengrijai, buvo uždrausta vadintis Vokiečių Austrija ir prisijungti prie Vokietijos (t. y. įvykdyti anšliusą).
Po karo Austrija patyrė ūkio, socialinę ir finansų krizę. Vienos didmiestis tapo našta 6,4 mln. gyventojų valstybei. Augo socialinė įtampa. Besivaržančios Austrijos socialdemokratų ir Austrijos krikščionių socialinė (katalikų) partijos turėjo sukarintus būrius (heimvėras, Šucbundas). Atsirado ir nacių judėjimas, kuris 1926 viešai pripažino A. Hitlerio vadovavimą. Kovodama su socialdemokratais, komunistais ir naciais valdančioji Austrijos krikščionių socialinė (katalikų) partija 1933 03 14 paskelbė Austriją vadinamąja autoritarine korporatyvine valstybe.
anšliusas: Vokietijos kariuomenė įžengia į Austriją (Kufstein-Kiefersfelden, 1938 03)
1933 05 buvo uždrausta Austrijos komunistų partija, 1933 06 – nacių partija. 1934 02 valdžia nuslopino darbininkų sukilimą (Vienoje žuvo apie 2000 žmonių) ir uždraudė sukilimą rengusią socialdemokratų partiją. Austrijos vyriausybė daugiausia orientavosi į fašistinę Italiją. 1934 07 25 Austrijos naciai surengė pučą, nužudė kanclerį E. Dollfussą, bet netrukus pučas buvo numalšintas. Italijos karinio įsikišimo grėsmė privertė A. Hitlerį kuriam laikui atidėti anšliusą. Naujasis Austrijos kancleris K. von Schuschniggas šiek tiek sušvelnino autoritarinį režimą, mėgino siekti kompromiso su Vokietija ir įsileido į vyriausybę nacių partijos atstovų. A. Hitlerio tai nesustabdė. 1938 03 Austrija buvo užimta Vokietijos kariuomenės. Per 1938 04 plebiscitą anšliusui pritarė dauguma austrų. Nepaisydami antinacinės opozicijos ir žydų persekiojimo dauguma austrų susitaikė su Trečiojo reicho tvarka ir ją rėmė.
Austrija po II pasaulinio karo
1943 11 Maskvos konferencijoje Jungtinės Amerikos Valstijos, SSRS ir Didžioji Britanija paskelbė norą atkurti Austrijos nepriklausomybę. 1945 pavasarį išlaisvinta Austrija ir Vienos miestas buvo suskirstyti į SSRS, Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos okupacines zonas, sudaryta jos laikinoji vyriausybė iš Austrijos socialistų partijos (dabartinė Austrijos socialdemokratų partija), Austrijos liaudies partijos ir Austrijos komunistų partijos. Per 1945 11 parlamento rinkimus Austrijos liaudies partija gavo 85 vietas, socialistai – 76, komunistai – 4. Kanclerio L. Figlio koalicinė vyriausybė (komunistai iš jos pašalinti 1947) įvykdė denacifikaciją, dalį pramonės ir kai kuriuos bankus nacionalizavo, 1948 prisijungė prie Marshallo plano. 1955 pasirašiusi su 4 didžiosiomis valstybėmis sutartį dėl valstybingumo Austrija tapo visiškai suvereni ir 1955 10 priėmė įstatymą dėl neutralumo. Nuo 1955 Austrija – Jungtinių Tautų narė.
1952 prasidėjęs ūkio kilimas truko iki 1974–75 krizės; jam didelę reikšmę turėjo vadinamoji socialinė partnerystė – pramonininkų organizacijų ir profesinių sąjungų bendradarbiavimas. Nuo 6 dešimtmečio Austrijos komunistų partija visiškai neteko įtakos, stiprėjo dešinioji Austrijos laisvės partija. Iki 1966 valdė Austrijos socialistų ir Austrijos liaudies partijų koalicija, 1966–70 – Austrijos liaudies partija, 1970–83 – Austrijos socialistų partija, 1983–86 – Austrijos socialistų ir Austrijos laisvės partijų, 1986–2000 – Austrijos socialistų ir Austrijos liaudies partijų koalicijos. Austrija plėtojo ryšius su įvairių politinių režimų kraštais (vykdė vadinamojo aktyvaus neutralumo užsienio politiką). Viena tapo svarbių tarptautinių susitikimų vieta. 1960–94 Austrija buvo Europos laisvosios prekybos asociacijos, 1995 tapo Europos Bendrijos (nuo 2009 Europos Sąjunga, ES) nare.
Jungtinių Tautų būstinė Vienoje
2803
Austrija 21 amžiuje
Austrijos 21 a. pradžios politiniam gyvenimui būdingas brandus ir pakankamai stabilus demokratinių institucijų veikimas. Dažna koalicinių vyriausybių kaita, ekonomikos svyravimai ir integracijos į ES keliami iššūkiai per šį laikotarpį buvo gana efektyviai suvaldyti ir nesukėlė didelio masto krizių. Austrija įsitvirtino kaip viena ekonomiškai labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių valstybių pasaulyje.
Austrijos parlamente dominavo trys didžiosios partijos: tradicinė centro dešinioji Austrijos liaudies partija, tradicinė kairioji Austrijos socialdemokratų partija ir kraštutinės dešinės Austrijos laisvės partija. Šių partijų koalicijos, smulkesnių partijų padedamos, nulemdavo šalies vyriausybių sudėtį: 2000–02, 2002–05 ir 2017–19 politine valdžia šalyje dalijosi Liaudies ir Laisvės partijų koalicijos, 2006–08, 2008–13 ir 2013–17 – Liaudies ir Socialdemokratų partijų koalicijos.
20 a. 10 dešimtmetyje prasidėję procesai panaikino iki tol buvusią stabilią dviejų Austrijos tradicinių partijų (Socialdemokratų ir Liaudies partijų) vienvaldystę. Užsitęsęs Austrijos ekonomikos sąstingis, įstojimas į ES (1995) ir euro valiutos įsivedimas (1999), t. p. imigracija iš Turkijos, Balkanų šalių ir buvusios SSRS buvo priežastys, kurios leido 21 a. pradžioje iškilti prieš imigrantus, musulmonus ir ES pasisakančiai Austrijos liaudies partijai. Tuo metu visuomenėje kilę debatai dėl valstybinių bendrovių privatizavimo ir grėsmė, kad tas bendroves supirks užsienio verslininkai, leido šiai Austrijos suverenumą ginti žadančiai partijai (tuo metu vadovaujamai Joergo Heiderio) pasiekti iki tol nematytą populiarumą.
Laisvės partijai 2000 sudarius valdančiąją koaliciją su Liaudies partija, kai kurios ES šalys paskelbė viešus pasipiktinimo ir pasmerkimo pareiškimus dėl, jų vertinimu, antisemitinės ir nacionalistinės valdžios Austrijoje. ES šalys ėmėsi beveik 7 mėnesius trukusių diplomatinių sankcijų prieš naująją Austrijos vyriausybę siekdamos, kad Laisvės partija pasitrauktų iš valdžios. Tarptautinė izoliacija sukėlė Austrijos visuomenės pasipiktinimą užsienio valstybių spaudimu suvereniai šaliai ir dar labiau padidino Laisvės partijos populiarumą. ES sankcijas atšaukė.
21 a. pradžioje Austrijos ekonomika atsigavo po 20 a. 10 dešimtmetyje buvusios stagnacijos ir tapo viena labiausiai augančių Europoje. Net 2009 prasidėjusios euro zonos skolų krizės neigiamas poveikis Austrijos ekonomikai nebuvo kritinis. Koalicinė Socialdemokratų ir Liaudies partijų vyriausybė ėmėsi finansiškai pažeidžiamų šalies bankų rėmimo iniciatyvų ir taupymo programų. Tai leido išvengti didelio masto ekonominių problemų, tačiau sumažino abiejų tradicinių partijų populiarumą.
Viena inovatyviausių šalies demokratinių reformų buvo 2007 sprendimas rinkimų teisę suteikti visiems vyresniems nei 16 metų piliečiams – dėl to į politinį gyvenimą įtraukta didesnė visuomenės dalis, t. p. sustiprėjo smulkesnės politinės partijos: Žaliųjų partija sėkmingai pasirodė 2008, 2013 ir 2019 rinkimuose, o 2012 įkurtas liberalus Naujosios Austrijos ir liberalų forumas iškart tapo stabilia parlamentine jėga.
Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Briuselis, 2020 10 01)
Vienas reikšmingiausių Austrijos politinį ir visuomenės gyvenimą paveikusių įvykių buvo 2015 migracijos krizė, kuomet į Europą masiškai vyko pabėgėliai iš karo niokojamos Sirijos bei kitų Artimųjų Rytų šalių. 2016 Austrija laikinai sustabdė savo narystę Schengeno sutarties erdvėje įvesdama laikinas pasienio patikras, skirtas suvaldyti per jos teritoriją į kitas Europos valstybes keliaujančių migrantų srautus. Su migrantų krize kovoti žadanti rinkimų kampanija nulėmė Liaudies partijos pergalę 2017 parlamento rinkimuose ir koaliciją su Laisvės partija, 31 metų S. Kurzas tapo jauniausiu Europoje vyriausybės vadovu. Šių partijų koalicija žlugo 2019 05 žiniasklaidoje pasirodžius skandalingai informacijai apie Laisvės partijos lyderį Heinzą-Christianą Strachę (vadinamasis Ibizos skandalas). 2019 09 29 buvo surengti pirmalaikiai Austrijos parlamento rinkimai, juos užtikrintai laimėjo Liaudies partija. S. Kurzas sudarė naują koaliciją su sėkmingai pasirodžiusia Žaliųjų partija.
Teisėsaugai pradėjus tyrimą dėl vyriausybės pinigų panaudojimo korupciniam sandoriui (siekiant užtikrinti valdančiajai partijai palankų vertinimą žiniasklaidoje) S. Kurzas 2021 10 11 atsistatydino, kancleriu tapo jo vyriausybės užsienio reikalų ministras iš Liaudies partijos Alexanderis Schallenbergas; 12 06 jį pakeitė jo bendrapartietis Karlas Nehammeris, iki tol ėjęs vidaus ministro pareigas.
Kaip ir daugelyje kitų Europos valstybių, 21 a. pradžioje imigracija ir imigrantų integravimas Austrijoje tapo vyraujančiu socialiniu ir politiniu klausimu. Nuo 2003 Austrija įvedė vienus griežčiausių Europoje prieglobsčio suteikimo įstatymų. 2015 apribota galimybė užsienio šalims finansiškai remti musulmonų religines bendruomenes Austrijoje. 2016 įstatymu apribotas metinis priimamų pabėgėlių skaičius. 2017 uždrausta viešose įstaigose dėvėti veidus dengiančius drabužius.
Užsienio politikoje Austrija toliau laikėsi neutralumo, nesijungdama į karinius aljansus. Vis dėlto po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos 2014 pradėta diskutuoti dėl poreikio didinti Austrijos karinį bendradarbiavimą su ES ir NATO. 2013 referendumu palikta privalomoji visuotinė karo tarnyba. Diskutuota dėl aktyvesnio šalies jungimosi į ES saugumo formatus (nuo 1999 Austrija prisideda prie ES Bendrosiose užsienio ir saugumo politikos). Nebūdama NATO narė, Austrija nuo 1995 dalyvauja Taikos partnerystės programoje. Austrijos kariai dalyvauja Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijose (iki 2013 – misijoje Izraelio ir Sirijos pasienyje).
3195
Austrijos konstitucinė santvarka
Austrijos partijos ir profesinės sąjungos
Austrijos ginkluotosios pajėgos