Áustrijos–Itãlijos kãras, 1848–49 karas, kilęs dėl Sardinijos karalystės (Pjemonto) siekių suvienyti Italiją. Šiuos siekius paskatino 1848 revoliuciniai įvykiai Europoje ir Austrijos revoliucija. Austrijos–Italijos karas buvo Italijos revoliucijos dalis. Per sukilimą Austrijos valdomoje Lombardijos ir Venecijos karalystėje austrai 1848 03 22–23 buvo išvyti. Tuo pasinaudojo Sardinijos karalius Karolis Albertas. Nenorėdamas atiduoti iniciatyvos respublikonams ir demokratams, 1848 03 23 jis paskelbė karą Austrijai. Sardiniją parėmė Popiežiaus sritis, Toskana, Abiejų Sicilijų karalystė. Balandžio pabaigoje Sardinijai užėmus Parmą ir Modeną, išgąsdintos liberalių idėjų plitimo, jos išstojo iš karo. Iš pradžių italai pasiekė keletą pergalių, bet 07 24 Sardinijos kariuomenė (44 000 žm., vadas Karolis Albertas) prie Custozos buvo sumušta austrų (52 000 žm., vadas J. Radetzky).
Austrai 1848 08 06 užėmė Milaną, 08 09 Karolis Albertas pasirašė Salasco paliaubas. Lombardija vėl atiteko Austrijai. Venecija paliaubų nepripažino ir kurį laiką tebesipriešino. 1849 03 20 Karolis Albertas, spaudžiamas demokratinių jėgų, atnaujino karą. Jau 03 21 Sardinijos kariuomenė (apie 88 000 žm.) pralaimėjo prie Mortaros, 03 23 – prie Novaros. Karolis Albertas atsisakė sosto ir paliko Italiją. Jo sūnus Viktoras Emanuelis II 03 26 pasirašė paliaubas.
Pagal 1849 08 06 Milano taikos sutartį Sardinija sumokėjo Austrijai 65 mln. frankų kontribucijos. Lombardija ir Venecija liko pavaldžios Austrijai. Sardinijos pralaimėjimas per Austrijos–Italijos karą pristabdė Italijos susivienijimą.