Áustrijos kãras su Sardnijos karalystè ir Prancūzijà, Itãlijos ir Prancūzjos kãras su Áustrija, Prancūzjos ir Itãlijos kãras su Áustrija, 1859 karas, kilęs dėl Sardinijos karalystės (Pjemonto) siekių suvienyti Italiją ir išvaduoti Austrijos valdomas Lombardiją ir Veneciją. 1858 07 slaptame Plombières’o susitarime Prancūzija pažadėjo padėti Sardinijai, jei ją užpultų Austrija, Sardinija – atiduoti Prancūzijai Nicą ir Savoją. 1859 01 sudaryta Prancūzijos ir Sardinijos sąjunga. 1859 04 23 Austrija pareiškė Sardinijai ultimatumą reikalaudama demobilizuoti kariuomenę. Sardinijai ultimatumą atmetus, 04 26 paskelbė jai karą. Austrija turėjo 170 000 karių (vadas F. Gyulai, nuo birželio vidurio imperatorius Pranciškus Juozapas I), Prancūzija – 116 000, Sardinija – 56 000 (jungtinės kariuomenės vadas imperatorius Napoleonas III). Sąjungininkai įveikė austrus prie Montebello (05 20), Magentos (06 04) ir Solferino mūšyje (06 24).
Austrams traukiantis Prancūzija, išgąsdinta sukilimų Toskanoje, Parmoje, Modenoje, Popiežiaus srities šiaurinėje dalyje, staiga nutraukė karo veiksmus. 1859 07 11 Villafrancoje ji pasirašė su Austrija paliaubas. 1859 Ciuricho sutartimis Austrija perdavė Lombardiją Prancūzijai, o ši atidavė ją Sardinijai. 1860 Turino sutartimi Sardinija atidavė Prancūzijai Nicą ir Savoją.
Po karo Austrija dar išlaikė Veneciją, bet prarado įtaką Italijoje. Per karą abi pusės jau pervežinėjo karius geležinkeliais, prancūzai naudojo graižtvines patrankas. Labai padidėjus kariniams nuostoliams pasenusią kolonų taktiką imta keisti skleistine rikiuote – šaulių grandinėmis. Didėjo vadovavimo, pirmiausia generalinio ir junginių štabų, vaidmuo.