Áustrijos–Prancūzjos kãras
Vyko 1809. Šį karą pradėjo Austrija, siekdama atgauti 1805 Pressburgo taikos sutartimi prarastas žemes ir neleisti Napoleono I Prancūzijai visiškai įsigalėti Europoje. Prieš karą Austrija sudarė sąjungą su Didžiąja Britanija (V antiprancūziškoji koalicija). Karo pradžioje ji turėjo apie 280 000 karių, 790 pabūklų. Prancūzija prieš austrus sutelkė apie 200 000 karių, 428 pabūklus. 1809 04 10 Austrijos pagrindinė grupuotė (apie 200 000 žm., vadas erchercogas Karolis) persikėlė per Inno upę ir puolė prancūzus prie Regensburgo (Bavarija). Napoleonas I permetė papildomas pajėgas ir 04 19–23 sumušė austrus prie Teiheno, Abensbergo, Landshuto, Regensburgo ir Eggmühlio. Austrai neteko apie 45 000 žm. ir traukėsi. 1809 05 13 prancūzai užėmė Vieną. Austrijos kariuomenė atsitraukė į Dunojaus kairįjį krantą.
1809 05 21–22 prie Asperno ir Esslingo (apie 8 km į rytus nuo Vienos) austrai nugalėjo prancūzus (pirmasis Napoleono I karinis pralaimėjimas). Vasarą Prancūzija atnaujino karinius veiksmus ir 07 05–06 Wagramo mūšyje pasiekė lemiamą pergalę. Austrija t. p. pralaimėjo Italijoje, Dalmatijoje, Tirolyje. 1809 07 12 ji pasirašė paliaubas. Pagal Schönbrunno taiką (1809 10 14) Austrija neteko daugelio žemių ir tapo priklausoma nuo Prancūzijos. Per Austrijos–Prancūzijos karą išryškėjo vadinamojo generalinio mūšio (Wagramo mūšyje kovėsi apie 300 000 karių, panaudota daugiau kaip 1000 artilerijos pabūklų) reikšmė.