Austrų mokykla

Áustrų mokyklà, Venos mokyklà, psichològinė mokyklà, ekonominių pažiūrų visuma, paremta teiginiu, kad ribinės analizės metodas leidžia atsakyti į daugelį ekonominių klausimų. Šią politinės ekonomijos kryptį 19 a. 8 dešimtmetyje pradėjo ir plėtojo Vienos universiteto ekonomistų grupė.

Austrų mokyklos pradininkas C. Mengeris kritikavo klasikines vertės teorijas, kurios pirmenybę teikė produkcijai ir pasiūlai. 1871 jis paskelbė naują vertės teoriją (tais pačiais metais panašią teoriją paskelbė ir anglų mokslininkas W. S. Jevonsas). C. Mengeris teigė, kad gėrybės (prekės) vertė priklauso ne nuo jos savikainos, bet nuo jos gebėjimo patenkinti vartotojo poreikius, nuo malonumo arba naudingumo, kurį pirkėjas iš jos gali gauti. Didėjant vartojamų gėrybių atsargoms jų naudingumas mažėja, ir atvirkščiai. Reali rinkos kaina nusistovi, kai sutampa pirkėjų ir pardavėjų subjektyvūs vertinimai (grafiškai šią kainą atitinka pirkėjų ir pardavėjų subjektyvaus vertinimo kreivių susikirtimo taškas). Šis teiginys tapo ribinio naudingumo teorijos pagrindu.

Kiti Austrų mokyklos atstovai: F. von Wieseris (gamybinių išteklių vertę kildino iš jų indėlio į galutinį produktą, sukūrė alternatyviųjų išlaidų sąvoką), E. von Böhm-Bawerkas (teigė, kad kaina, sumokama už kapitalo panaudojimą, priklauso nuo esamos ir būsimos vartotojų paklausos santykio), J. A. Schumpeteris, E. Saxas.

20 a. pradžioje Austrų mokyklos tradicijas tęsė ir pagrindinius teiginius modifikavo Naujoji austrų mokykla (L. H. von Misesas, F. A. von Hayekas, G. von Haberleris).

Artimas Austrų mokyklai koncepcijas pateikė A. Marshallas (Didžioji Britanija), M. E. L. Walrasas (Šveicarija), J. B. Clarkas ir E. R. A. Seligmanas (Jungtinės Amerikos Valstijos).

Lietuvoje ribinio naudingumo ir kitas Austrų mokyklos teorijas 20 a. 4 dešimtmetyje propagavo P. Šalčius ir remdamasis jomis kritikavo darbo vertės teoriją.

1090

Naujoji austrų mokykla; Austrų ekonomikos mokykla