autzmas (gr. autos – pats), neurologinės ir psichikos raidos sutrikimas. Pasireiškia fiziniais, pažinimo (mąstymo, suvokimo), emocijų, socialinių įgūdžių ir kalbinio bei nekalbinio bendravimo trūkumais. Autizmas nustatomas ankstyvoje vaikystėje (maždaug iki 2,5 m.) ar net kūdikio amžiuje.
Ligų klasifikacijose autizmo sąvoka 2000 buvo pakeista raidos nuokrypio sudėtingumą ir įvairovę atspindinčia sąvoka – autizmo spektro sutrikimu (ASS; angl. Autism Spectrum Disorder, ASD). Vienodų autizmo spektro sutrikimo simptomų derinio ar profilio nėra. Tarptautinės ligų klasifikacijos naujausioje – vienuoliktojoje – versijoje ir Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo patikslintame penktajame leidime pagal paramos reikalingumą asmeniui skiriamos trys autizmo spektro sutrikimo kategorijos: reikia paramos, reikia didelės paramos ir reikia ypač didelės paramos. Tarptautinės ligų klasifikacijos naujausioje versijoje autizmo spektro sutrikimas įrašytas kaip savarankiška raidos sutrikimų grupė su septyniais kelių sutrikimų deriniais: autizmo spektro sutrikimas be intelekto ar žymesnio kalbos sutrikimo; autizmo spektro sutrikimas ir intelekto sutrikimas; autizmo spektro sutrikimas ir kalbos sutrikimas ar panašiai.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Sutrikimą pirmiausia lemia genetiniai veiksniai – ne vienas, o kelių ar net keliolikos genų deriniai (poligeninis paveldėjimas), netgi konkretūs lytinių ar kitų chromosomų genai – tiek iš tėvų gaunami, tiek atsiradusios jų mutacijos gemalo ar vaisiaus raidos etapuose. Mutacijas gali sukelti tam tikri aplinkos veiksniai (pvz., motinos ligos, mitybos ypatumai, vaistų ar raidai kenksmingų medžiagų vartojimas nėštumo metu). Genų raišką gali stiprinti ar silpninti kiti aplinkos veiksniai, veikiantys tiek per motinos organizmą, tiek tiesiogiai naujagimį jau po gimimo. Genų ir aplinkos veiksnių sąveika nulemia specifišką smegenų raidą (pvz., savitą nervinių tinklų organizaciją, neuromediatorių – serotonino, gama-amino sviesto rūgšties ar dopamino balansą, nepakankamą perteklinių nervinių kontaktų – sinapsių – išgenėjimą).
Yra ir akivaizdžių rizikos veiksnių, tai lytis – berniukų imtyse autizmo spektro sutrikimas aptinkamas keturis kartus dažniau negu mergaičių (toks pat santykis ir tarp suaugusių vyrų ir moterų); šeimos istorija (jei šeimoje yra autizmo spektro sutrikimą turintis asmuo, joje didesnė tikimybė gimti asmeniui su šiuo sutrikimu). Autizmo spektro sutrikimo požymiai dažnai būdingi asmenims, turintiems kitokių raidos sutrikimų – Retto sindromą (įgimtas genetinis sutrikimas, paveikiantis vaiko neurologinį vytymąsi), veiklos ir dėmesio sutrikimą, protinį atsilikimą, raidos sutrikimus dėl X chromosomos anomalijų; gimusiems prieš laiką (ypač labai ankstyvas priešlaikinis gimimas – iki 26-os nėštumo savaitės) ir gimusiems labai mažo kūno svorio. Tėvų vyresnis amžius kaip galimas veiksnys nėra visiškai įrodytas.
Paplitimas
Autizmo spektro sutrikimas apytikriai vienodas visose rasėse ir tautose. Aptinkami tautiniai skirtumai kol kas paaiškinami tik skirtingomis šalių galimybėmis diagnozuoti sutrikimą bei taikomų kriterijų skirtumais.
Sutrikimo paplitimą tiksliai nustatyti sunku dėl besikeičiančios autizmo sampratos (ne visada aišku, kurie variantai turėtų būti įtraukiami į epidemiologinius tyrimus), dėl dviejų pagrindinių medicininių klasifikacijų skirtingų kriterijų ir autizmo spektro sutrikimo kategorijų, dėl šalyse taikomų skirtingų diagnostinių kriterijų ir amžiaus ribų (vienur tiriami vaikai nuo 2 iki 8 m., kitur nuo 0 iki 17 m., dar kitur imami visi gyventojai). Įvairiose šalyse yra nevienodos asmenų su autizmo spektro sutrikimu įvertinimo galimybės, skiriasi specialistų kompetencijos ir atitinkamų tarnybų veiklos efektyvumas.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, autizmo spektro sutrikimą turinčių asmenų skaičius sudaro nuo 0,4 iki 1 % (apie 100–170 mln.) viso pasaulio gyventojų: Šiaurės Amerikoje – 0,79–1,25 %, Europoje – 0,57–0,91 %, Azijoje – 0,41–0,59 %, Afrikoje – apie 1 %, Australijoje – iki 1,7 %. Tiksliausią statistiką pateikia anglakalbės šalys, kuriose autizmo spektro sutrikimo diagnostika, apskaita ir įveikos priemonių taikymas labiausiai išplėtota. Patikimiausią autizmo spektro sutrikimo statistiką pagal valstijas, rasę, socialinį ir ekonominį žmonių statusą, tautybę, amžių pateikia Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai (angl. Centers for Disease Control and Prevention) 2023 pateikė tokias sutrikimo paplitimo tarp 3–17 m. amžiaus vaikų tendencijas: 2000 jį turėjo 0,67 %, 2020 – 2,76 % šio amžiaus vaikų; turinčių autizmo spektro sutrikimą berniukų ir mergaičių skaičiaus santykis buvo 4:1; pastebėti nedideli rasiniai skirtumai (baltieji – 2,4 %, afroamerikiečiai – 2,9 %, Lotynų Amerikos kilmės amerikiečiai – 3,2 %, Azijos kilmės amerikiečiai – 3,3 %). Autizmo spektro sutrikimą turinčių asmenų skaičiaus nuoseklus didėjimas iš dalies aiškinamas visuomenės dėmesio stiprėjimu, tobulėjančia diagnostika ir įveikos plėtra. Jungtinių Tautų gyventojų statistikos apžvalgoje 2024 pateikiama autizmo (ne autizmo spektro sutrikimo) paplitimo 204 pasaulio šalyse statistika (iš įvairių šaltinių surinkti 2019 duomenys): daugiausia autizmo atvejų bet kuriame amžiuje registruota Didžiojoje Britanijoje (0,7 %) ir Švedijoje (0,66 %), mažiausiai – Taivanyje (0,2 %) ir Pietų Korėjoje (0,25 %); Lietuvoje (0,37 %), Latvijoje ir Estijoje (po 0,36 %).
Autizmo spektro sutrikimo įveika
Autizmo spektro sutrikimo prevencijos priemonių kol kas praktiškai nėra, jis vaistais nepagydomas, iš jo neišaugama. Autizmas, autizmo spektro sutrikimas ir kiti įvairiapusiai raidos sutrikimai (pvz., veiklos ir dėmesio sutrikimas, Retto ar Touaretteʼo sindromai) yra problema ne tik dėl santykinai didelio ir sparčiai didėjančio paplitimo, bet ir dėl pagalbos teikimo sunkumų. Asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimą, žymiai sunkiau įgyja vidurinį, juo labiau aukštąjį išsilavinimą, rečiau įsidarbina ar sukuria šeimą, dažnai lieka gyventi savo tėvų šeimoje tol, kol joje yra juos globojančių asmenų, dažniau atsiduria globos institucijose, jie dažniau marginalizuojami.
Vienintelis kelias įveikti autizmo spektro sutrikimo pasekmes yra kryptingas, kantrybės reikalaujantis, nuolatinis, visapusiškas ir individualizuotas ugdymas: bendrasis švietimas, bendravimo, adaptyvaus elgesio, mąstymo, judėsenos, vykdomųjų funkcijų (ypač savikontrolės ir savireguliacijos) lavinimas. Labai svarbus ankstyvas savarankiško gyvenimo, užimtumo ir konkrečios profesinės veiklos mokymas. Pasaulyje (ir Lietuvoje) labai paplito ir toliau plėtojama Taikomoji elgesio analizė (angl. Applied Behavior Analysis, ABA), kuri taikoma autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų neadaptyviems ir netinkamiems elgesio modeliams įveikti, naujiems įgūdžiams formuoti ir bendravimo bei socialiniams įgūdžiams tobulinti. Dažniausiai komandose dirba įvairaus profilio specialistai – psichologai, logopedai, ergoterapeutai, specialieji ir socialiniai pedagogai, psichiatrai.
Istorija
Terminą autizmas 1911 pirmasis pavartojo šveicarų psichiatras Eugenijus Bleuleris (1857–1939). Jis mėgino apibūdinti autizmą kaip schizofrenija sergančių asmenų pasinėrimą į savo vidinį pasaulį, atitrūkimą nuo realios tikrovės; psichiatrijoje tokie pažintinių procesų nuokrypiai dar vadinami autistiniu mąstymu. Austrų kilmės amerikiečių psichiatras Leo Kanneris (1894–1981) straipsnyje Emocinio kontakto autistiniai trikdžiai (Autistic disturbances of affective contact) šį vaiko raidos nuokrypį pavadino ankstyvosios kūdikystės (kai kada rašoma vaikystės) autizmu; autoriaus garbei sutrikimas kartais vadinamas Kannerio sindromu. Jo aprašyti pagrindiniai vaikystės autizmo požymiai – socialinių įgūdžių stoka, nekalbinio bendravimo trūkumai (pvz., akių kontakto vengimas), stereotipiniai judesiai, prieraišumas prie tam tikrų objektų, naujovių (pvz., neįprasto maisto, netikėtų situacijų) baimė, ypatingas atrankusis jautrumas garsams, vaizdams, kvapams ar prisilietimui – tebėra pagrindiniai autizmo diagnozės kriterijai. L. Kannerio tirti vaikai dažniausiai turėjo ir kalbos bei intelekto didesnių ar mažesnių trūkumų.
1944 austrų psichiatras Hansas Aspergeris (1906–80) aprašė vaiką, turintį autizmo požymių, bet ir ypač gerai išvystytus intelektą bei kalbą. Tokia autizmo ir didesnių už vidutinį protinių gebėjimų kombinacija buvo pavadinta Aspergerio sindromu.
1952 Psichikos sutrikimų diagnostiniame ir statistiniame vadove autizmas kaip simptomas minimas diagnozuojant schizofreniją. Tokiu pat požymiu jis išliko ir vėliau, bet atskiru kodu buvo išskirta ir vaikystės schizofrenija su autizmo požymiais. 1975 Tarptautinės ligų klasifikacijos devintojoje versijoje autizmo sąvoka dar vis buvo vartojama schizofrenijos simptomui įvardyti, o tos pačios klasifikacijos dešimtojoje versijoje autizmo sutrikimas pateko į Įvairiapusių raidos sutrikimų grupę kaip vaikystės autizmas ar atipiškas autizmas.
1985 Psichikos sutrikimų diagnostiniame ir statistiniame vadove kaip įvairiapusio sutrikimo atvejis įrašytas kūdikystės autizmas, 1994 – autistinis sutrikimas, 2000 pataisytame šio vadovo leidime autizmas įvardijamas autizmo spektro sutrikimu.
Plėtojant tyrimus autizmui priskiriami Retto sindromas, Touretteʼo sindromas (genetiškai lemiamas nervinės sistemos sutrikimas, pasižymintis daugybe nevaldomų judesių ar garsų tikų), vaikų elgesio integralumo trūkumai, nepatikslintas įvairiapusis raidos sutrikimas, kartais net ir veiklos ir dėmesio sutrikimas.
Pasaulio sveikatos organizacija 2014 paskelbė specialiai autizmo spektro sutrikimui skirtą deklaraciją Visapusiškos ir kontroliuojamos pastangos autizmo spektro sutrikimams valdyti (Comprehensive and Coordinated Efforts for the Management of Autism Spectrum Disorders).
Lietuvoje
Dėl sutrikimo diagnostikos ribotų galimybių bei specialistų ir institucijų trūkumo Lietuvoje autizmo spektro sutrikimu susidomėta vėlai. 2024 kvalifikuotai buvo konsultuojama tik Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaiko raidos centre. Raidos įvairiapusių sutrikimų grupėje išskiriamos tik dvi nuo autizmo spektro sutrikimo atskirtos kategorijos – Retto sindromas bei veiklos ir dėmesio sutrikimas – ir trys su autizmu susijusios subkategorijos: vaikystės autizmas, netipinis autizmas ir Aspergerio sindromas.
2017 iš 100 000 vaikų iki 17 m. amžiaus autizmo diagnozė buvo nustatyta 171,9 vaiko (0,17 %), 2023 – 867 vaikams (0,56 %). Nustatomų autizmo atvejų sparčiai daugėja, berniukų ir mergaičių su autizmo diagnoze santykis 4:3 (svyruoja pagal kiekvienų metų duomenis), absoliučiais skaičiais tai sudarytų nuo 867 (mergaičių) iki 2855 (berniukų). Tarp 0–18 m. amžiaus asmenų turėtų būti apie 1 % autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, iš 503 510 minėto amžiaus vaikų būtų apie 1000 mergaičių ir 4000 berniukų, turinčių autizmo spektro sutrikimą. Suaugusių asmenų, kuriems galėtų būti diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, skaičius nežinomas, manoma, kad tokių asmenų turėtų būti maždaug tiek, kiek ir tarp vaikų.
-autizmo spektro sutrikimas; -ASS; -ASD; -Aspergerio sindromas; -Tureto sindromas; -Tourette sindromas; - Retto sindromas
1868