automatinio ginklo veikimo principai: a ir b – vamzdžio atatranka, c ir d – spynos atatranka, e ir f – dujų išmetimas iš vamzdžio; 1 – vamzdis, 2 – spyna, 3 – greitintuvas, 4 – įdėklas, 5 – šovinys, 6 – stūmoklio kotas, 7 – spynos rėmas, 8 – spynos strypas
automãtinis giñklas, šaunamasis ginklas, kuriame užtaiso dujų energijos dalis panaudojama ginklui iš naujo užtaisyti ir iššauti. Ginklai, kuriuose automatizuotas tik užtaisymas, vadinami pusiau automatiniais. Automatinio ginklo automatizacijai panaudojama vamzdžio (su ilga eiga – pav., a, ar trumpa – pav., b) atatranka, spynos (laisvos – pav., c, ar puslaisvės – pav., d) atatranka; išmestų iš vamzdžio dujų slėgis (pav., e, f). Vamzdžio arba spynos atatranka, išmestų dujų slėgis atidaro spyną, išmeta tūtą, įstumia kitą šovinį į jo lizdą, uždaro spyną. Automatiniai ginklai yra automatinės patrankos, automatiniai minosvaidžiai, kulkosvaidžiai, automatai, automatiniai šautuvai, pistoletai. Pirmąjį automatinį ginklą 1863 sukonstravo Regulusas Pilonas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 1883 Hiramas Stevensas Maximas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukonstravo sunkųjį kulkosvaidį, kuris pavadintas jo vardu. Automatinis ginklas plačiai pradėtas naudoti II pasauliniame kare. Daugelio valstybių kariuomenės naudoja tik automatinius ir pusiau automatinius ginklus.