automatizmas

automatzmas (gr. automatismos – savaimingumas), 20 a. pirmos pusės literatūros ir dailės kūrimo būdas. Grindžiamas žmogaus galimybe atlikti protu nekontroliuojamus, estetinių ir moralinių kriterijų nevaržomus veiksmus, nulemtus pasąmonės. Kūrybos rezultatas dažniausiai priklauso nuo spontaniškų rankos judesių. Automatizmą daugiausia naudojo siurrealistai (siurrealizmas); jie manė, kad tokiu būdu gautas rašytinis, pieštinis ar tapytinis vaizdas yra nesąmoninga žmogaus įgimtų kūrybinių jėgų išraiška. Jiems turėjo įtakos S. Freudo idėjos. 20 a. 2 dešimtmečio pabaigoje–3 dešimtmetyje prancūzų poetai siurrealistai A. Bretonas, P. Eluard’as, R. Desnosas, L. Aragonas, Ph. Soupault hipnozės ar transo būsenoje bandė užrašyti žodžius, užfiksuoti proto nekontroliuojamą, nevalingą mentalinių asociacijų eigą.

Automatizmas labiau buvo paplitęs tarp tapytojų siurrealistų. Europoje 1916 pirmieji automatizmo bandymai buvo J. Arpo ir S. Taeuber-Arp automatinės vaizdinių variacijos iš spalvoto popieriaus skiaučių, vėliau J. Arpo kubistiniai koliažai. Šiuo būdu kūrė A. Massonas, M. Ernstas (Prancūzija), jo atmainą taikė S. Dalí, Y. Tanguy. Po 1940 automatizmas paplito Jungtinių Amerikos Valstijų abstrakcionistų kūryboje (A. Gorky, J. Pollockas, R. Rauschenbergas, W. De Kooningas, F. Kline’as ir kiti). 1946–51 automatizmą praktikavo Kanados tapytojų grupė Les Automatistes (Automatininkai – P. É. Borduasas, A. Dumouchelis, J. P. Mousseau, J.‑P. Riopelle’is). Artimi automatizmui yra frotažas, gratažas, dekalkomanija. Terminą 1922 sukūrė A. Bretonas.

1218