autonòmija (gr. autonomia < auto… + nomos – įstatymas), savvalda, valstybės dalies arba jos gyventojų nacionalinės, religinės ar kitokios grupės, organizacijos ar institucijos teisė savarankiškai spręsti savo vidaus reikalus pagal šalies konstituciją ar specialius įstatymus (statutus).
Autonomijos skirstymas pagal subjektus
Pagal subjektus autonomija skirstoma į 2 rūšis: institucijų ir bendrysčių. Institucijoms (valstybės centriniam bankui, mokslo įstaigoms ir kitoms) suteikiama finansinė, ekonominė, administracinė autonomija. Jos tikslas – garantuoti klausimų, kuriuos sprendžia šios institucijos, nagrinėjimo operatyvumą ir kompetenciją.
Bendrysčių autonomija gali būti teritorinė, arba politinė (administracinė teritorinė, arba regioninė; nacionalinė teritorinė; nacionalinė valstybinė), ir eksteritorinė (kultūrinė). Teritorinė autonomija remiasi valstybės teritorijos tam tikros dalies gyventojų specifiniu nacionaliniu, istoriniu, religiniu bendrumu.
Administracinė teritorinė autonomija – teritorijos administracinio vieneto teisė leisti tam tikrus įstatymus, formuoti vykdomosios valdžios institucijas. Tokio autonominio vieneto teisinį statusą apibūdina teisinė priklausomybė nuo valstybės centrinių institucijų. Savarankiškumą centrinė valdžia gali riboti įvairiai: per savo siunčiamus atstovus – gubernatorius, komisarus, panaikindama regioninius įstatymus, prieštaraujančius visos valstybės interesams.
Nacionalinės teritorinės autonomijos statusas aukštesnis už administracinę teritorinę autonomiją, bet žemesnis už nacionalinę valstybinę autonomiją. Nacionalinė teritorinė autonomija suteikia tokį pat savarankiškumą kaip ir administracinė teritorinė, tik, be valstybinės kalbos, oficialiai vartojama ir tautinės mažumos kalba. Nacionalinės teritorinės autonomijos statusą turi Baskija, Katalonija, Galija – Ispanijoje, Alandų salos – Suomijoje, Grenlandija ir Farerų salos – Danijoje.\
Nacionalinei valstybinei autonomijai būdingi valstybės požymiai: sava konstitucija, centro nustatyta įstatymų leidybos kompetencija, kalba, pilietybė, valstybės simboliai (herbas, vėliava, himnas), vietinių valdžios institucijų, formuojamų neatsižvelgiant į centrą, sistema. Nacionalinės valstybinės autonomijos statusą turinčio teritorijos administracinio vieneto teisiniai įgaliojimai tokie pat kaip federacijos subjekto įgaliojimai (pvz., Krymo Respublika – Ukrainoje, Karakalpakijos Respublika – Uzbekijoje).
Kultūrinei autonomijai būdinga tai, kad tam tikros tautybės žmones, nors ir gyvenančius ne vienoje vietoje, vienija tradicijos, kalba, religija.
Autonomija Lietuvoje
Lietuvoje 1924–39 teritorinę autonomiją turėjo Klaipėdos kraštas. Ji buvo nustatyta 1924 Klaipėdos krašto konvencija, pasirašyta Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos, Prancūzijos. Autonomiją įtvirtino Klaipėdos krašto statutas. Klaipėdos krašto autonomija apėmė įstatymų leidybą, administraciją, teismus ir finansus. Krašto valdžios institucijos buvo Seimelis (įstatymų leidyba) ir Direktorija (administracija). Autonomijos priežiūrą vykdė Lietuvos prezidento skiriamas gubernatorius. Jis skyrė Direktorijos pirmininką, skelbė Seimelio priimtus įstatymus, turėjo veto teisę, galėjo Seimelį paleisti, šaukti jo neeilinę sesiją. Klaipėdos uosto reikalus tvarkė speciali tarnyba – Direkcija. Užsienio valstybių primesta Klaipėdos krašto autonomija trukdė Lietuvos žemių integraciją. 1938 Lietuvos Konstitucijoje buvo nustatyta, kad tam tikriems Lietuvos kraštams autonomijos statutu gali būti suteikta autonomija.
Klaipėdos krašto autonomija