autorameñtas (lot. auctoramentum – sutartis), bendrinis algininkų kariuomenės dalies organizacijos, aprangos, komandų, tradicijų, taktikos ir komplektavimo pavadinimas. 17 a. pirmoje pusėje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje pradėta skirti tautinį ir svetimšalių autoramentą. Tautinis autoramentas kilo iš 15–16 a. bajorų vėliavų, kurios buvo samdomos, bet išlaikė senąją organizaciją, ginkluotę ir tradicijas. 17 a. jį sudarė kavalerija (husarai, petihorai, kazokai, totoriai) ir lietuvių arba lenkų pėstininkai, 18 a. – tik kavalerija. Ji turėjo rotmistrus, o šie samdydavo draugus, kurie privalėdavo atsivesti sutartą karių skaičių. Pėstininkai jungėsi į dešimtines ir šimtines.
Svetimšalių autoramentas kilo iš samdinių, kurių dalinius imta jungti į vėliavas (kuopas) ir regimentus (pulkus). Jį sudarė arkebuzininkai, reitarai, dragūnai, vokiečių ir vengrų pėstininkai, Artilerijos korpusas. Pagal 1717 Nuolatinės kariuomenės įstatymą svetimšalių autoramentą sudarė 2 gvardijos (raitelių ir pėstininkų), 2 pėstininkų, 3 dragūnų pulkai, 2 vengrų vėliavos ir artilerijos freikompanija (komanda). 18 a. tautinis autoramentas ėmė nebeatitikti laiko reikalavimų. Abiejų autoramentų skirtumai kėlė kariuomenės netvarką. 1775 autoramentas panaikintas, Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė suskirstyta į teritorines divizijas ir brigadas.
tautinis autoramentas; svetimšalių autoramentas
2156