Áutorių téisių apsaugõs konveñcijos, daugiašaliai tarptautiniai susitarimai, nustatantys autorių teisių apsaugos principus, pagal kuriuos konkrečią apsaugą garantuoja valstybių įstatymai. Autorių teisių apsaugos konvencijų sudarymą lėmė tarptautinė knygų rinka ir muzikos kūrinių tarptautinio naudojimo poreikiai.
Berno konvencija
1886 09 09 buvo pasirašyta Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (peržiūrėta 1971 07 24 Paryžiuje ir 1979 09 28 papildyta). Šia konvencija buvo įsteigta Literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsaugos sąjunga, kurios administracines funkcijas atlieka Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinis biuras. Konvenciją (iki 2020) pasirašė 178 valstybės (Lietuvoje konvencija įsigaliojo 1994 12 14, ratifikuota 1996). Autorių (konvenciją pasirašiusių valstybių piliečių ir nuolatinių gyventojų) teisės prilyginamos atitinkamos valstybės autorių teisėms. Konvencija suteikia kūrinio autoriui teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, prieštarauti bet kokiam kūrinio iškraipymui, nustato minimalų autoriaus teisių apsaugos terminą (iki autoriaus mirties ir 50 metų po mirties), suteikia autoriui išimtinę teisę į kūrinio vertimą, atgaminimą, teisę kūrinį skelbti. Literatūros ir meno kūrinių autoriai turi teisę leisti adaptuoti, aranžuoti ar kitaip perdirbti savo kūrinius. Sąjungos šalys turi teisę sudaryti kitus tarptautinius susitarimus dėl autorių teisių apsaugos, jeigu tokie susitarimai išplečia autorių teisių apsaugą ir neprieštarauja Berno konvencijos nuostatoms.
Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių autorių teisių apsaugos principus įtvirtino regioninės 1889 Montevidėjo, 1902 Meksikos, 1906 Rio de Žaneiro, 1910 Buenos Airių, 1911 Karakaso, 1928 Havanos, 1946 Tarpamerikinė (Vašingtono) konvencijos. Daugelis Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių yra Berno konvencijos narės.
Ženevos konvencija
UNESCO iniciatyva parengta ir 1952 09 06 Ženevoje pasirašyta Pasaulinė autorių teisių konvencija (vadinamoji Ženevos konvencija) įsigaliojo 1955, peržiūrėta 1971 Paryžiuje. Konvencija pripažįsta visus tarptautinius susitarimus dėl autorių teisių apsaugos, kilus prieštaravimams taikomos konvencijos nuostatos. Konvencija atvira valstybėms Jungtinių Tautų organizacijų narėms. Valstybės (konvencijos dalyvės) įsipareigoja nacionaliniais įstatymais garantuoti pakankamą ir efektyvią literatūros, mokslo ir meno kūrinių autorių teisių apsaugą. Ženevos konvencija nustato išimtinę autoriaus teisę – leisti versti kūrinį į užsienio kalbą, minimalų autoriaus teisių apsaugos terminą – iki autoriaus mirties ir 25 metai po jo mirties, autoriaus kūrinių žymėjimą ženklu ©, nurodant autoriaus teisių turėtoją ir kūrinio pirmojo leidimo metus. Konvencija reikalauja įvykdyti tam tikras sąlygas (pvz., egzempliorių deponavimas, notariniai patvirtinimai, mokesčių sumokėjimas ir kita), kad būtų suteikta apsauga. Ši konvencija netaikoma šalims, pasirašiusioms Berno konvenciją.
Marakešo sutartis
Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos ir Maroko Karalystės 2013 Maroke organizuota diplomatinė konferencija, kurios metu pasirašyta Marakešo sutartis
Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos ir Maroko Karalystės 2013 Maroke organizuotoje diplomatinėje konferencijoje pasirašyta Marakešo sutartis dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims (vadinamoji Marakešo sutartis) įsigaliojo 2016, ją ratifikavus 20 valstybių (ir Lietuvai). Šia sutartimi siekiama pagerinti tam tikrų kūrinių ir kitų saugomų objektų pasiekiamumą ir tarptautinį keitimąsi jais forma, pritaikyta akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims. Sutartyje remiamasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija.
Berno konvencija; Ženevos konvencija; Marakešo sutartis
2792