įvairių rūšių avalynė
ãvalynė, sudėtingesnės konstrukcijos apavas, gaminamas daugiausia fabrikiniu būdu. Pagal pagrindinę medžiagą avalynė būna: odinė, guminė ir plastikinė (neperšlampamoji avalynė) bei veltinė (veltiniai). Odinė ir kai kuri guminė bei plastikinė avalynė buityje dar vadinama batais. Pagal tai, kiek pėdos ir blauzdos dengiama, batai būna auliniai (auliniai batai), pusbačiai, bateliai, sandalai. Odine įprasta vadinti avalynę su natūralios odos ar ją pakeičiančių medžiagų (dirbtinės bei sintetinės odos, tekstilės, fetro) viršumi. Tai pagrindinė avalynės grupė, apimanti daugiau kaip 1000 pavadinimų.
Pagal paskirtį avalynė būna buitinė ir specialioji (profesinė, sportinė, ortopedinė, karinė). Pagal viršaus medžiagą odinė avalynė dar būna chrominė, juchtinė, tekstilinė, mišrioji, pagal padų tvirtinimo būdą – klijuotinė, lietinė, vulkanizuotoji, rantinė, dopelinė, sandalinė, kaltinė, išverstinė, pagal sezoniškumą – žieminė, vasarinė, demisezoninė, nesezoninė. Yra 3 pagrindinės avalynės dydžių numeracijos sistemos: metrinė, štichmasinė ir colinė. Pagal metrinę sistemą (ji naudojama ir Lietuvoje) avalynės numeriu laikomas pėdos ilgis milimetrais (numeriai vienas nuo kito skiriasi 5 mm). Pagal štichmasinę sistemą avalynės numeris lygus kurpalio pėdsako (vidpadžio) ilgiui štichais (numeriai skiriasi 1 štichu – 2/3 cm). Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sukurta colinė sistema (vidpadžio ilgis matuojamas trečdaliais colio – 0,846 cm); joje yra ir pusiniai numeriai (gretimi avalynės numeriai skiriasi šeštadaliu colio – 0,423 cm). To paties ilgio avalynė gali būti skirtingo pilnumo. Avalynės pilnumas – kurpalio plotis plačiausioje vietoje – žymimas skaičiais (nuo 1 iki 12) arba raidėmis (nuo A iki J). Avalynės fasoną nusako kurpalio, ypač jo noselės, forma, modelį – viršaus konstrukcija, detalių konfigūracija, dekoratyviniai elementai. Avalynės viršaus detalės gaminamos iš natūralios ir sintetinės ar dirbtinės odos, tekstilės, fetro, o apačios detalės: padai daugiausia daromi iš įvairios gumos ir termoelastoplastikų, polivinilchlorido, poliuretano, rečiau – iš padinės odos; pakulniai – iš gumos, poliamido, polietileno, polipropileno, medžio, rečiau – iš atskirų padinės odos sluoksnių (flikų); vidpadžiai – iš vidpadinės odos, kartono; užkulniai ir noselės – iš termoplastinių medžiagų, kartono. Avalynės viduje sudaromas tam tikras mikroklimatas pėdai, pvz., jei temperatūra mažesnė kaip 19 °C, pėda šąla, jei didesnė kaip 33 °C – kaista.
buitinė avalynė: a – auliniai batai, b – aulinukai, c – pusbačiai, d – bateliai, e – sandalai
bato detalės: 1 – noselė, 2 – jungtis, 3 – įtvirtis, 4 – batraištis, 5 – akutė, 6 – liežuvėlis, 7 – poakutinis dirželis, 8 – pamušalas, 9 – pamušalo apvadėlis, 10 – užpakalinis vidinis dirželis, 11 – auliukas, 12 – užpakalinis išorinis dirželis, 13 – įklotė, 14 – apkulnis, 15 – tarpinis pamušalas, 16 – užkulnis, 17 – pakulnis, 18 – pakala, 19 – vidpadis, 20 – supinatorius, 21 – užpildas, 22 – padas, 23 – dekoratyvinis rantas
Avalynės gamyba iš primityvios, amatininkiškos (iki 19 a. vidurio) virto mechanizuota, iš dalies automatizuota ir kompiuterizuota pramonės šaka. Tam tikro modelio avalynės detalės konstruojamos rankomis ar kompiuteriu; tam padaroma pasirinkto fasono kurpalio paviršiaus išklotinė. Gaminama serijomis (dažniausiai po 120 porų). Seriją sudaro vieno tipo, vieno modelio ir vienos spalvos įvairių dydžių (nuo mažiausio iki didžiausio) avalynė. Išpjautos (iškirstos) pagal tam tikrą medžiagų supjaustymo schemą viršaus ir apačios detalės apdirbamos, paruošiamos surinkti. Iš išviršinių bei pamušalinių viršaus detalių siuvamas (kartais klijuojamas) batviršis; į jį įstatomas užkulnis, noselė. Prie kurpalio pėdsako laikinai pritvirtinus vidpadį sudrėkintas batviršis užtraukiamas ant kurpalio (ištempiamas, pritvirtinamas prie vidpadžio ar kitos detalės) ir džiovinamas arba apdorojamas drėgnu ar sausu karštu oru, kad dėvima avalynė geriau išlaikytų formą. Po to tvirtinamas užpildas, padas, pakulnis, atliekama apdaila. Klijuotinės avalynės (nuo 1910) padas klijuojamas specialiais presais, dažniausiai polichloropreniniais ar poliuretaniniais klijais. Lietinės avalynės (nuo 1954) padas liejamas prie avalynės viršaus iš įkaitintų iki takumo plastikų (polivinilchlorido, termoplastikų), gumos mišinių arba poliuretano. Vulkanizuotosios avalynės (nuo 1938) padas iš žalios gumos mišinio presavimo formose privulkanizuojamas prie viršaus. Kaltinės avalynės padas prikalamas prie vidpadžio vinimis, siūtinės avalynės (nuo 1858) – prisiuvamas prie vidpadžio. Dopelinės ir sandalinės avalynės padas per pagalbinį (dekoratyvinį) rantą prisiuvamas prie batviršio krašto, atlenkiamo į išorę, o rantinės (nuo 1987) – prie ranto, prisiūto per batviršio kraštą prie rantinio vidpadžio vertikaliosios dalies – lūpos. Pritvirtinus padą ir pakulnį atliekama mechaninė bei fizikocheminė apdaila, markiravimas, pakavimas. Avalynės technologija apima daugiau kaip 350 operacijų, kurių dauguma atliekama mašinomis ir specialiais įrenginiais; tai medžiagų sukirtimo presai, detalių storio vienodinimo, kraštų nusklembimo, siuvimo, užtraukimo, padų prisiuvimo, frezavimo ir šlifavimo mašinos, padų priklijavimo, liejimo ir vulkanizavimo presai, drėkyklos, džiovyklos, formos fiksavimo įrenginiai, konvejeriai, transporteriai.