avangardzmas kinè labiausiai reiškėsi 3 dešimtmetyje Prancūzijoje ir Vokietijoje. Kūrėjai atsisakė realistinio vaizdo ir tradicinio pasakojimo, ypatingą dėmesį skyrė formos eksperimentams, jais siekdami atnaujinti kino kalbą, išryškinti kino meno specifiką, perteikti gyvenamojo laikotarpio idėjas. Prancūzų kino avangardo pradžia sietina su teoretiko ir režisieriaus L. Delluco fotogenijos teorija, akcentavusia kameros galimybes užčiuopti ir padaryti matomas filmuojamo objekto skirtybes. Režisieriai L. Dellucas, G. Dulac (Kriauklė ir dvasininkas / La Coquille et le Clergyman 1927), J. Epsteinas (Ašerių namų žlugimas / La Chute de la maison Usher 1928) pabrėžė emocinio poveikio žiūrovui svarbą, įvairiomis raiškos priemonėmis siekė filmų poetiškumo, lyrizmo.
filmo Andalūzijos šuo kadras (1929, režisieriai L. Buñuelis, S. Dalí)
Avangardizmo esmė labiau atskleista filmuose, kuriuose ryšku drąsesni formos eksperimentai (R. Clairo Pertrauka / Entr’acte 1924, abstraktūs prancūzų dailininko F. Léger, dokumentiniai režisieriaus G. Lacombe’o, moksliniai J. Painlevé filmai), daugelio moralinių ir estetinių normų kvestionavimas (L. Buñuelio, S. Dalí Andalūzijos šuo / Un chien andalou 1929, Aukso amžius / L’Âge d’or 1930). Vokiečių avangardistai (V. Eggelingas, H. Richteris, W. Ruttmannas) kūrė abstrakčius filmus, juose siekė suderinti vaizdo ir garso ritmą. Asociatyvaus montažo galimybes atskleidė rusų režisierių L. Kulešovo, S. Eizenšteino darbai. 4 dešimtmetyje atsiradus garsiniam kinui avangardizmas ėmė nykti.
Avangardistų eksperimentai įtvirtino kino, kaip meno, sampratą, išryškino kino kalbos specifines galimybes, padėjo susiformuoti meniniam dokumentiniam ir animaciniam kinui. 4–5 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose avangardizmo eksperimentus tęsė fotografas ir dailininkas M. Ray, režisieriai H. Richteris, M. Deren. Avangardizmo apraiškų yra Underground filmuose (Medžių ginklai 1961, Brigas 1964, abiejų režisieriai J. Mekas ir A. Mekas), videomene.
1322