avangardzmas teatrè. Būdinga eksperimentai, susiję su dar neskelbtais ar sudėtingais tekstais, su originalia jų pastatymo koncepcija. Spektakliuose siekiama metaforiško įspūdžio, gretinama skirtingos kultūros, menai (kinas, šokis, dailė), vaidinimams parenkamos netradicinės vaidybinės erdvės (stadionai, gamyklos, miesto aikštės, butai, senų namų griuvėsiai, nedidelės salės). Avangardizmas priešingas tradicinio ar komercinio teatro estetinėms koncepcijoms ir praktikai; jis siekia keisti vartotojišką, stereotipinį publikos skonį, skatinti žiūrovo vaizduotę.
Avangardizmo teatrinės estetikos principai jau pastebimi E. G. Craigo, M. Reinhardto, J. Copeau ir kitų kūryboje. Avangardizmas atsirado 1920 Prancūzijoje kaip studijos Comédie des Champs–Élysées Paryžiuje (režisierių G. Baty, Ch. Dullino, L. Jouvet, G. Pitoëffo) reakcija į dramaturgo ir režisieriaus A. Antoine’o natūralizmą teatre. Šios grupės nariai režisierių laikė teksto autoriaus vizijų interpretatoriumi. 1936 jie įsitraukė į Comédie-Française teatro veiklą ir įgyvendino daug teatro reformų. Avangardizmo teatrinę estetiką ypač praturtino A. Artaud dramaturgija ir režisūra, spektakliai, pastatyti pagal S. Becketto pjeses. Avangardizmo apraiškų gausu eksperimentinio, laboratorinio ar studijinio pobūdžio teatre.
3162