avãrai, genčių sąjunga, kurios pagrindą sudarė tiurkų gentys, daugiausia uigūrai. Pirmą kartą minimi 5 a. viduryje. 6 a. viduryje atkeliavo į Pakaspijo vakarines stepes ir Juodosios jūros šiaurine pakrante veržėsi Dunojaus ir Balkanų link. 6 a. 6–7 dešimtmetyje nusiaubė antų, savyrų žemes. Su langobardais kariavo prieš Bizantijos sąjungininkus gepidus. Apie 567 Panonijoje (dabar Vengrijos, Austrijos, Kroatijos teritorijoje) įkūrė valstybinį junginį – Avarų kaganatą. Iš čia puldinėjo slavus, frankus, langobardus, t. p. Bizantiją (626 vos neužėmė Konstantinopolio). 7 a. viduryje kontroliavo teritoriją nuo Adrijos iki Baltijos, nuo Elbės aukštupio iki Užkaukazės. Pastovių sienų Avarų kaganatas neturėjo, nuo 7 a. antros pusės patyręs pralaimėjimų kovose su Bizantija, Bulgarija, slavais, frankais silpo. 795–796 avarus galutinai sumušė frankų karalius Karolis Didysis. Likusieji asimiliavosi su Juodosios jūros vakarinių pakrančių ir Vidurio Europos gyventojais.
-Avarų kaganatas