Avempãcė (lot. Avempace), Ibn Badžà (Ibn Bājjah), tikr. Abū Bakr Muḥammad ibn Yaḥyā ibn as-Sāyigh ibn Bājjah apie 1085Saragosa apie 1138Fes, Ispanijos arabų filosofas, matematikas, gydytojas.
Gyvenimo faktai
Tarnavo viziriu įvairių Almoravidų dinastijos valdovų rūmuose. Apie 1118 paliko Saragosą, gyveno Valensijoje, Sevilijoje, Granadoje, Fese.
Idėjos
Plėtojo filosofines vienatvės ir susijungimo sąvokas. Vienatvės sąvoka išreiškia filosofo norą apsisaugoti nuo sugadintos visuomenės, o susijungimo – siekį susijungti su dieviškuoju intelektu. Šiam susijungimui būtina tobulinti žmogaus sielą. Pasak Avempacės, siela turi įgytąjį intelektą ir aktyvųjį intelektą. Įgytasis intelektas kyla iš materialaus pasaulio patirties, aktyvusis yra dieviškos prigimties. Manė, kad žmogaus siela yra vystymosi iš augalo į gyvūną, o iš pastarojo į protingą būtybę, proceso padarinys. Stengėsi atskirti religiją nuo filosofijos. Teigė, kad pažinimas pasiekiamas proto pastangomis, o ne per apreiškimą.
Įtaka
Avempacė turėjo įtakos Averojui, vidurinių amžių krikščionių, arabų, žydų filosofams.
Veikalai
Jo filosofinės, etinės, politinės pažiūros išdėstytos veikaluose Vienatvės valdymas, Knyga apie sielą, Traktatas apie žmogaus tikslą, Esė apie Intelekto ir žmogaus susijungimą, Esė apie atsisveikinimą. Manoma, kad Avempace, remdamasis neoplatonizmu, yra parašęs Aristotelio veikalų komentarų (neišliko). Sukūrė matematikos, astronomijos, medicinos, psichologijos traktatų.