averozmas, viena vidurinių amžių filosofijos krypčių. Pavadinimas kilo iš arabų filosofo Averojaus vardo. Šalininkai plėtojo mokymą apie materijos ir judėjimo amžinumą, atmetė vienalaikio dieviškojo kūrimo akto sampratą, dieviškąją būtį laikė būtybių pirmine priežastimi. Dievą kaip pirminį judintoją skyrė nuo Dievo kūrėjo. Averoizmo atstovai (Jonas Žandunietis, Angelas Arecietis) teigė visų reiškinių vienovę, kosmosą traktavo kaip visuotinę ir būtiną įvykių grandinę; manė, kad formos gimsta iš pačios materijos. Filosofijos atskirumą nuo teologijos averoistai įrodinėjo remdamiesi dvejopos tiesos teorija ir teigė, kad tai, kas neteisinga teologijoje, gali būti teisinga filosofijoje. Averoizmo atstovai atmetė individualios sielos nemirtingumą ir pateikė intelekto vienovės teoriją. Joje teigiama, kad intelektas yra visiems bendras, tačiau pasireiškia individualiai. Averoizmas atsirado 13 amžiuje Prancūzijoje ir darė didelę įtaką jos filosofijos raidai, 14–16 amžiuje reiškėsi Italijoje. Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis pasisakė prieš averoizmą.
1906