Avicenà (lot. Avicenna), Ibn Sinà (Ibn Sīnā), tikr. Abū ’Alī al-Ḥusayn ibn ‘Abd Allàh ibn Sīnā apie 980Afšana (prie Bucharos) 1037Hamadan, persų filosofas, gydytojas. Savarankiškai studijavo mediciną, filosofiją. Gyveno Centrinėje Azijoje, buvo rūmų gydytojas, viziris.
Filosofija
Parašė 182 filosofijos veikalus, svarbiausi: Gydymo knyga (18 t.), Gelbėjimo knyga (fragmentas lietuvių kalba 1980), Žinių knyga, Nurodymų ir pamokymų knyga, Apie mokslų klasifikavimą, Gėris ir blogis. Komentavo Aristotelio veikalus, neoplatonizmą ir aristotelizmą derino su islamu. Pasak Avicenos, medžiagoje jau egzistuoja galimybė su savo formomis; Dievas, kuris yra vienintelė būtis, suteikia šioms formoms jų esmę (egzistenciją). Sukūrė universalijų teoriją, kurią plėtojo vidurinių amžių filosofai. Avicenos filosofinės pažiūros turėjo įtakos Albertui Didžiajam, Tomui Akviniečiui.
Avicena (Tarpuniversitetinė biblioteka Santé Paryžiuje)
Medicina
Avicena teigė, kad medicina turi būti pagrįsta mokslo tyrimais. Parašė žinyną Medicinos kanonas (5 d., į lotynų kalbą išverstas 12 amžiuje), iš kurio iki naujausiųjų laikų buvo mokoma Europos universitetuose. Jame aprašė daugelio ligų simptomus, išdėstė medicinos teorijos pagrindus, susistemino tuometines medicinos žinias.
Literatūra
Persų ir arabų kalbomis sukūrė aforistinių eilėraščių, rubajų, alegorinių pasakojimų. Jo grožiniai kūriniai turėjo įtakos persų, arabų literatūroms.
Kiti veikalai
Taip pat parašė gamtos mokslų veikalų (astronomijos, matematikos, fizikos, biologijos, geologijos), filosofinę enciklopediją Teisingumo knyga (20 t., neišliko).
844