avilỹs, dirbtinis bičių šeimos būstas. Jis saugoja bičių šeimą nuo nepalankių oro sąlygų, lietaus, sniego, vėjo, sudaro jai sąlygas vystytis ir išgyventi. Natūraliais bičių būstais buvo medžių drevės (ertmės medyje). Vėliau žmonės išmoko jas išplėsti. Po to daryti medžiuose dirbtines dreves. Pradėjo vystytis drevinė bitininkystė. Nuleisti ant žemės medžio gabalai su drevėmis tapo prototipais primityvių neardomų įvairių konstrukcijų kelminių avilių. Juose bitininkauti buvo nepatogu, o išimant medų reikėjo pažeisti korius ir net išrūkyti bites. Išradimas išardomų (linijinio, knyginio, Prokopovičiaus, Langstrotho ir kitų) avilių labai paspartino bitininkystės vystymąsi. Tolimesnis avilių konstrukcijų tobulinimas sudarė galimybę atsirasti dabartiniams rėminiams aviliams.
rėminis bičių avilys
Rėminis avilys
Pagrindinės rėminio avilio dalys: korpusas, kuriame būna bičių lizdas su koriais rėmuose; magazinas kaupti medui per medunešį; stogas (lygus, vienšlaitis, dvišlaitis) dedamas ant korpuso; pastogė į kurią dedamas lizdo viršaus apšiltinimas; dugnas, kuris gali būti nuimamas, arba aklinas (pritvirtintas prie korpuso) su apatine laka ir prielakiu. Vietoj dugno gali būti dvigubas metalinis ar plastikinis tinklas su 2 × 2 mm skylutėmis. Aviliai gaminami iš medienos ar polistireno. Nepriklausomai nuo avilio tipo laikomasi tokių išmatavimų: atstumas tarp korių vidinių sienelių 37,5 mm, atstumas tarp dvejų rėmų 12,5 mm, atstumas tarp rėmo išorės ir vidinės avilio sienos apie 7,5–12 mm, tarpas tarp rėmų viršaus ir lubų 8 milimetrai. Visos vieno tipo rėminių avilių dalys vienodos (gali būti sukeičiamos). Aviliai dažniausiai dažomi mėlynai, baltai, žaliai, geltonai (bitės geriausiai skiria šias spalvas).
rėminis avilys (schema)
Rėminiai aviliai gali būti aukštarėmiai ir žemarėmiai. Aukštarėmių (Lewickio, varšuvinių) avilių rėmų aukštis didesnis už ilgį. Populiariausi žemarėmiai aviliai, jų rėmų aukštis mažesnis už ilgį. Žemarėmiams aviliams priskiriami Dadant’o su 435 × 300 mm rėmu ir daugiaaukščiai aviliai.
kelminiai aviliai Abchazijoje
rėminis avilys
avilys: a – drevinis, b – kelminis statinis, c – kelminis gulstinis, d – šiaudinis (Bitininkystės muziejus, Stripeikiai, Linkmenų seniūnija)
Pagal lizdų plėtimą rėminiai aviliai gali būti gulstiniai, statiniai ir mišriai plečiami. Pasitaiko bitininkų, kurie padaro gulstinius avilius su galimybe uždėti specialius magazininius rėmus. Gulstinių avilių lizduose telpa 16–24 rėmai (435 × 300 mm), lizdai plečiami į šonus – rėmai statomi vienas greta kito. Statiniai aviliai lizde turi mažiau rėmų nei gulstiniai. Jie plečiami į viršų – aukštai su rėmais dedami vienas viršum kito. Jiems priskiriami ir daugiaaukščiai aviliai (labiau paplitę Jungtinėse Amerikos Valstijose). Pastarieji sudaryti iš 2–4 ir daugiau vienodų aukštų, kuriuose telpa po 10–12 rėmų (435 × 230 milimetrų). Kiekvienas daugiaaukščio avilio aukštas turi atskiras lakas. Mišriai plečiami aviliai turi 10–18 rėmų lizdą. Iki medunešio rėmai statomi vienas už kito, o jam prasidėjus ant viršaus uždedami 1–2 magazinai.
Pagal sienų storį aviliai gali būti šiltieji, pusšilčiai ir šaltieji. Šiltieji aviliai daromi dvigubomis sienomis (bendras jų storis 10–15 centimetrų). Juose bičių šeima gerai žiemoja, greičiau vystosi pavasarį, jų neperkaitina saulė, išorinės avilio dalys sulaiko drėgmę, tačiau jie labai sunkūs, nepatogūs pervežti. Pusšilčių avilių sienos dvigubos (bendras jų storis 6–9 centimetrai). Lietuvoje bičių šeimos juose laikomos per žiemą lauke. Šaltieji aviliai daromi viengubomis sienomis (jų storis 1,5–4 centimetrai). Jie paplitę Rusijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje, Kazachijoje, Suomijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žiemai bičių aviliai sunešami į patalpas, o pavasarį prieš apsiskraidymą išnešami į lauką. Kur šaltieji bičių aviliai į patalpas nenešami, jie aprišami pergaminu ar ruberoidu.
962
1331
Aviliai Lietuvoje
Pradžioje Lietuvoje buvo naudoti kelminiai ir šiaudiniai aviliai. Kelminiai aviliai buvo statiniai (iki 19 a. vidurio kelti į medžius, vėliau statyti ant akmenų, pakojų) ir gulstiniai (guldyti pražambiai arba horizontaliai ant akmenų, kryžiokų, trinkų), naudoti nuo 13 amžiaus. Pirmieji aviliai daryti iš 100–160 cm ilgio, 55–65 cm skersmens išskobtų rąstų. Jų lizdai buvo panašūs į drevių lizdus. Vėlesnių (180–200 cm ilgio ir 35–45 cm skersmens) avilių lizdai cilindro arba stačiakampio formos. Lizdo ertmė (prastiepas) dengta vienu trimis gaubto medžio gabalais (plautais) su skylėmis (lakomis) bitėms landžioti ir žemiau plautų pritvirtintomis lentelėmis (prielakiais; daugiausia gulstiniuose aviliuose) bitėms nutūpti. Senoviniuose kelminiuose aviliuose koriams siūti lizdo viršuje buvo pritvirtinami mediniai strypeliai. Nuo 20 a. pirmoje pusėje per medunešį vietoj plautų buvo dedamos lentinės dėželės (magazinai) su lakomis. Magazinus nuo lizdo atskirdavo grotelėmis. Nuo 19 a. pabaigos kelminiuose aviliuose bitininkai kartais įtaisydavo rėmus. Ilgiausiai (iki 20 a. 8 dešimtmečio) kelminiai aviliai naudoti Pietryčių Lietuvoje.
kelminis statinis avilys medyje (Bitininkystės muziejus, Stripeikiai, Linkmenų seniūnija)
kelminiai aviliai (Bitininkystės muziejus, Stripeikiai, Linkmenų seniūnija)
19 a. į Lietuvą (pirmiausia į Užnemunę ir Žemaitiją) iš Vakarų Europos pradėjo plisti šiaudiniai aviliai. Būta įvairios formos (cilindrinių, kepurinių, keturkampių), iki 105 cm aukščio ir 45 cm skersmens, su magazinais (juos dėjo virš lizdo arba po juo) ir be jų. Imant medų koriai būdavo išpjaunami. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio šiaudiniai aviliai Lietuvoje nebenaudojami.
19 a. 8 dešimtmetyje (pirmiausia Užnemunėje) pradėta naudoti Dolinowskio konstrukcijos rėminius avilius. Nuo 19 a. pabaigos plito Lewickio, varšuviniai, o nuo 20 a. pradžios ir Dadant’o bei Dernovo konstrukcijos rėminiai aviliai. 20 a. pirmoje pusėje Lietuvoje bandyta sukurti lietuvišką rėminį avilį. 1930 agronomo J. Kriščiūno siūlymu pradėta naudoti šiltuosius ir naujus pusšilčius Dadant’o konstrukcijos avilius. 1947–57 Lietuvoje buvo paplitę modifikuoti Dernovo konstrukcijos aviliai. Nuo 1962 naudojami Langstrotho ir Rooto daugiaaukščiai aviliai viengubomis sienomis. 1976 Ukmergėje pradėta gaminti pagerintus 16 rėmų pusšilčius avilius su vienu magazinu; šoninės sienos dvigubos. Daromi ir namų darbo rėminiai aviliai. Dabar Lietuvoje naudojami įvairių tipų aviliai: tradiciniai standartiniai 16 rėmų Dadant’o–Blato, daugiaaukščiai Dadant’o 10–12 rėmų (440 × 300 mm), daugiaaukščiai Dadant’o pusrėmio (magazininio; 435 × 145 mm), daugiaaukščiai Langstrotho–Rooto rėmų (435 × 230 milimetrų).
kelminis gulstinis avilys
Dėl permainingo klimato, ilgos žiemos tinkamesni aviliai su dvigubomis sienomis, tarp kurių įdėta šiltinamosios medžiagos. Tokiuose aviliuose bičių šeimos geriau apsaugotos nuo išorės oro temperatūros pokyčių, jų neperkaitina saulė. Vienos sienos aviliuose (2,5–3,5 cm) bičių šeimos žiemoja prasčiau, vasarą perkaista, todėl mūsų klimato sąlygomis jie netinkami. Bitininkai šio tipo avilius (jie lengvesni, pagaminti reikia mažiau medžiagų) pritaiko pervežamose apšiltintose bitidėse.
1629
1331