Avinjòno mokyklà, Avignono mokyklà, 14–15 a. prancūzų tapybos stilistinė mokykla, susiklosčiusi Avinjone. Skiriami 2 Avinjono mokyklos raidos laikotarpiai. Pirmojo laikotarpio (1330–80) tapybą daugiausia lėmė popiežiaus rūmuose dirbusių italų S. Martini ir Matteo Giovannetti bei prie jų susitelkusių vietinių dailininkų kūryba. Išliko sienų tapybos fragmentų Dievo Motinos katedroje (priskiriama S. Martini) ir popiežiaus rūmuose Avinjone (dalis kompozicijų M. Giovannetti, kitos nežinomo dailininko), Thouzono altorius (apie 1410–15). Šio laikotarpio tapyba turėjo didelę įtaką tolesnei Prancūzijos, Katalonijos, Anglijos, Čekijos dailei.
E. Quarton. Pieta (vadinamoji Villeneuve-lès-Avignono pieta, apie 1450–75, Luvras Paryžiuje)
Antruoju laikotarpiu (nuo 1440) daugiausia kūrė prancūzų tapytojai: Jacques’as Yverny, Guillaume’as Dombet (3 vitražai Aix‑en‑Provence’o katedroje, 1444), Enguerrand’as Quartonas, Nicolas Froment’as, Pierre’as Villate’as, Jeanas Changenet, Thomas Grabuset (Šv. Jurgis 1481?), Nicolas Dipre’as, Josse’as Lieferinxe’as, keli nežinomi dailininkai (Apreiškimas iš Aix-en-Provence’o, Pieta iš Tarascono, altorius iš Boulbono, apie 1457, Kūdikėlio pagarbinimas 1500–05). Antrojo laikotarpio tapybai būdinga patosas, realizmo apraiškos (ypač donatorių portretuose), kompozicijos paprastumas, išraiškingumas; ji buvo susijusi su Nyderlandų, Burgundijos, Italijos daile, turėjo įtakos Provanso tapybos raidai. 16 a. pradžioje Avinjono dailė prarado savitumą.