Azerbaidžãno teãtras. Pirmieji vaidinimai buvo susiję su kalendorinėmis šventėmis – pavasario atėjimo (novruz), pasiruošimo žiemai (gəvsəç) bei apeigomis – saulės arba lietaus kvietimo (hodu‑hodu). Naujųjų Metų, Senolių dienos vaidinimai turi sąsajų su šventąja knyga Avesta (5–4 a. pr. Kr.). Senas tradicijas turėjo komedijinio pobūdžio liaudies vaidinimai – ojunas ir tamaša, sujungę apeigų ir kaukių vaidinimų elementus. Savita sinkretinio meno rūšis buvo liaudies dainių ašikų pasirodymai. Populiarus buvo lėlių teatras (vaidinta su marionetėmis už ištempto kilimo), imtynininkų vaidinimai (Baku išliko tokio teatro scena, vadinamoji zorchana), religinio pobūdžio misterijos.
Profesionalaus teatro pradininkai yra rašytojas M. F. Axundovas, parašęs 6 vakarietiško stiliaus komedijas (pirmosios tiurkų kalbomis kalbančių tautų ir islamo kultūroje) bei rašytojai, režisieriai N. Vəzirovas (1854–1926) ir H. Zərdabi (1837–1907), pirmieji pastatę M. F. Axundovo komedijų (Šykštuolio nuotykiai, Lenkoranės chanato viziris, abu 1873). 1883 Baku įkurta pirmoji profesionalaus teatro trupė, pastatytas pirmasis dramos teatras. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Baku, Nachičevanėje, Gəncə, Şuşoje atsirado azerbaidžaniečių kalba vaidinančių teatro trupių ir kultūros draugijų teatro sekcijų: Musulmonų dramos aktorių bendrija, trupės Həmiyət, Nicat, Səfa, Əlmənsur. Pastatyta nacionalinės dramaturgijos, W. Shakespeare’o, F. Schillerio, H. Heine’s, N. Gogolio, L. Tolstojaus kūrinių. Žymesni dramaturgai (jie ir režisieriai): S. S. Axundovas (1875–1939), Ə. Haqverdiyevas (1870–1933), C. Məmmədquluzadə, N. Nərimanovas, H. Vəzirovas (1868–1916); aktoriai: C. Zeynalovas (1865–1918), M. Hacinski (1879–1941), H. Ərəblinski (1881–1919). 1909 operos ir baleto teatre pastatytos pirmosios muzikinės komedijos. 1917 įsteigta Musulmonų aktorių sąjunga. Po Nepriklausomybės paskelbimo 1919 įsteigtas Azerbaidžano valstybinis dramos teatras, įkurta Teatro veikėjų draugija.
1920 nacionalizavus teatrus valstybė ėmė kontroliuoti jų kūrybinį darbą (po 1930 ši kontrolė įgavo represinį pobūdį). Baku tais pačiais metais įkurtas Jungtinis valstybinis teatras, kuris sujungė azerbaidžaniečių operos, dramos trupes ir rusų teatrą. 1922 dramos trupė pertvarkyta į savarankišką teatrą (nuo 1991 Azerbaidžano nacionalinis dramos teatras). Šio teatro vadovas rusų aktorius ir režisierius A. Tuganovas (1871–1951) savo spektakliuose taikė K. Stanislavskio vaidybos ir režisūros sistemą. Repertuare vyravo nacionalinė dramaturgija (C. Cabbarlı, 1899–1934, H. Cavido pjesės), statyta užsienio klasikų kūriniai. 1923 įsteigtas Rusų dramos teatras.
1924 operos trupė pertvarkyta į savarankišką teatrą. 1925 įkurtas Baku darbininkų ir valstiečių teatras, savo kūrybinę veiklą grindęs V. Mejerholdo stilistika. 1928 Baku pradėjo veikti Jaunojo žiūrovo teatras, 1931 – Lėlių teatras, 1938 – Azerbaidžano muzikinės komedijos teatras. 3–5 dešimtmetyje Azerbaidžano teatruose pastatyta C. Cabbarlı, H. Cavido, C. Məmmədquluzadə, S. Rüstəmo (1906–89), R. Rza kūrinių. Žymesni režisieriai: R. Darabli, M. Haşimovas, I. Hidayətzadə, A. Isgəndərovas (1912–78), E. Şərifovas, S. Turabovas; aktoriai: M. A. Əliyevas (1883–1954), S. Ruhulla (1886–1959), A. M. Şərifzadə (1892–1937), Ü. Rəcəbas (1903–37).
Azerbaidžanas. Spektaklio C. Məmmədquluzadə Mirusieji scena (1940)
Azerbaidžanas. Spektaklio W. Shakespeare’o Otelas scena (1949)
6–8 dešimtmetyje teatrų repertuaruose vyravo darbo, dorovės tematikos spektakliai. Pastatyta azerbaidžaniečių dramaturgų I. Əfəndiyevo (g. 1914), M. Hüseyno (1909–65), M. Ibrahimovo (1911–93), Ş. Qurbanovo (1925–67), S. Rəhmano (1910–70), I. Səfərli (g. 1923), B. Vahabzadə, S. Vurǧuno, užsienio klasikų kūrinių. Žymesni režisieriai: M. Məmmədovas (1918–85), T. Kəzımovas (1921–80); aktoriai: M. Davudova (1901–62), I. Osmanlı (g. 1902), F. Qədri (g. 1907), Ə. Ələkbərovas (g. 1910), B. Şəkinskaya (g. 1914). 20 a. 8 dešimtmetyje Azerbaidžane pradėta steigti naujus teatrus. 1975 atidarytas Şəki dramos teatras. Šio teatro vadovas ir režisierius H. Atakişiyevas (g. 1949) statė moderniąją Vakarų dramaturgiją, spektakliuose vakarietiško teatro groteską derino su rusų realizmu, Azijos folkloro teatrą su B. Brechto teatro epinėmis formomis.
Nuo 1979 veikia Azerbaidžano M. A. Əliyevo meno institutas (įkurtas 1945; rengia teatro aktorius ir režisierius); jo vadovas V. Ibrahimovas (g. 1949) pakeitė aktorių mokymo programą, pagrindęs ją Azijos teatro tradicijomis – gestikuliavimo, mimikos bei šokio menu. Tai skatino naujų raiškos formų ieškojimą, naujos režisierių kartos susiformavimą. 1990 režisierius V. Ibrahimovas tapo teatro Oyuk vadovu, novatoriškus spektaklius Kirovabade (dabar Gəncə) statė režisierius N. Sadiqzadə (g. 1939). 20 a. pabaigoje Azerbaidžano teatruose pastatyta šiuolaikinių azerbaidžaniečių dramaturgų Nəbi Xəzri (g. 1924), N. Həsənzadə (g. 1931) pjesių. Nuo 1948 veikia Teatro sąjunga, rengianti teatro festivalius (dalyvauja Azerbaidžano, Vidurio Azijos ir Kazachstano teatrai). Geriausiam režisieriui, aktoriui ir teatro kritikui teikiama Auksinio dervišo statulėlė (nuo 1991). Azerbaidžaniečių dramos teatrai veikė Jerevane (1928–88), Dagestane (1932–45), Sakartvele.
237
128
Azerbaidžano kultūra
Azerbaidžano konstitucinė santvarka
Azerbaidžano partijos ir profesinės sąjungos
Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos