Ãzijos gamtà
Azijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Azijos paviršiaus vidutinis aukštis 990 m; po Antarktidos – aukščiausia pasaulio dalis. Vyrauja kalnai ir plokščiakalniai (apie 75 % viso ploto). Azijoje yra aukščiausia Žemės viršūnė – Džomolungma (8848,86 m), arba Everestas, žemiausia sausumos vieta – Negyvosios jūros pakrantė (jūros vandens paviršiaus altitudė –423 m) ir giliausias ežeras – Baikalas (didžiausias gylis 1620 metrų). Azijos kalnai sudaro dvi dideles juostas. Viena juosta eina į rytus nuo Egėjo ir Juodosios jūrų per visą Aziją: nuo Mažosios Azijos (Ponto kalnai, Tauro kalnai) per Armėnijos kalnyną, Irano kalnyną (šiaurėje – Elburso kalnai, pietuose – Zagroso kalnai ir Suleimano kalnai), Hindukušą, Karakorumą, Tibeto kalnyną, Himalajus, pasuka į pietus ir pietryčius, Arakano kalnais, Taneno, Bilauktaungo kalnais pereina į Malajų salyno kalnus. Nuo šios juostos ties Pamyru į rytus atsišakoja Kunluno, Altintago, Nanšano ir Činlingo kalnagūbriai.
Džomolungma iš Khumbu slėnio pusės
Sajanai
Kita Azijos kalnų juosta ištįsusi iš pietvakarių į šiaurės rytus nuo Tian Šanio iki Čiukčių pusiasalio; apima Altajų, Sajanus, Jablonovo kalnagūbrį, Stano kalnyną, Stano kalnagūbrį, Džugdžuro kalnus, Kolymos kalnyną. Iš šiaurės vakarų prie šios kalnų juostos šliejasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, atsišakoja Čerskio kalnagūbris ir Verchojansko kalnagūbris. Tarp abiejų kalnų juostų plyti Centrinės Azijos aukštosios lygumos ir plokščiakalniai. Iš rytų Centrinę Aziją juosia Kinijos–Tibeto, Taihangšano, Janšano, Didžiojo Chingano kalnagūbriai. Azijos rytiniame pakraštyje yra Koriakų kalnynas, Vidurinis kalnagūbris (Kamčiatkoje), Sichote Alinio, Mandžiūrijos–Korėjos kalnai, Nanlingo ir Anamo kalnai. Salų, juosiančių Ramiojo vandenyno pakraščio jūras, paviršius daugiausia kalnuotas; daug ugnikalnių. Indostano ir Arabijos pusiasalius užima Dekano plokščiakalnis ir Arabijos plokščiakalnis; jų pakraščiuose yra kalnų (Vakarų Ghatai ir Rytų Ghatai, Hidžazo kalnai).
Azijos kalnynų būdingas bruožas – aukšti plokščiakalniai (Anatolijos plokščiakalnis, Mongolijos, Gobio, Tibeto) ir tarpukalnių įdubos (Kašgaro įduba, Džungarijos, Caidamo lyguma, Ferganos slėnis). Apie 25 % Azijos ploto užima lygumos ir žemumos; didžiausios – Vakarų Sibiro lyguma ir Turano žemuma. Kitos žemumos plyti jūrų pakrantėse (Šiaurės Sibiro žemuma, Janos–Indigirkos žemuma, Kolymos žemuma, Sungliao lyguma, Sandziango lyguma, Didžioji Kinijos lyguma) ir priekalnių įdubose (Mesopotamijos žemuma, Indo–Gangos lyguma).
1
Azijos kalnų ir lygumų reljefo pagrindiniai bruožai susiformavo mezozojaus ir kainozojaus kalnodarų metu. Dabartinis reljefas susidarė dėl senovinių denudacijos procesų, Žemės plutos tektoninių judesių neogene ir kvartere, erozijos ir nuosėdų kaupimosi. Senieji denudaciniai paviršiai geriausiai išliko Azijos kalnynų vidinėse dalyse, Dekano, Arabijos, Vidurio Sibiro plokščiakalniuose. Stipriausi neogeno ir kvartero tektoniniai judesiai buvo Pamyre, Tibete, Himalajuose, Tian Šanyje, Kaukaze, todėl kalnai labai suskaidyti. Intensyvi erozija ir egzaracija daugelį senųjų plokščiakalnių t. p. labai suskaidė; gilių tarpeklių yra Kaukaze, Pamyre, Tibete, Himalajuose, Kunlune, Vakarų Sajane, Čerskio kalnagūbryje, Vakarų Azijos kalnynuose. Didelius Centrinės Azijos plotus (ypač Huanghės baseine) dengia liosas. Yra vadinamųjų blogųjų žemių (bedlendų), dykumose – eolinių reljefo formų, klinties ir gipso paplitimo vietose – karstinių formų.
Tian Šanis (Chan Tengri kalnas, Inylčeko ledynas)
Šiaurės vakarų Azijoje, į šiaurę nuo 60° šiaurės platumos, reljefas ledyninės kilmės (kvartere buvo ledynmečių). Kitose Azijos dalyse ledyninių reljefo formų yra tik aukštikalnėse. Didelę įtaką reljefui formuotis turėjo vulkanizmas. Senųjų lavų paviršių ir magminių intarpų (trapų) yra Indostano pusiasalyje ir Vidurio Sibire. Ugnikalnių daugiausia Rytų Azijos salose, Kamčiatkoje (aukščiausias – Kliučių, 4750 m), Filipinuose (Apo, 2954 m), Didžiosios ir Mažosios Sundos salose.
Geologinė sandara
Azijos tektoninis žemėlapis
Seniausios Azijos Žemės plutos struktūros yra prekambro platformos: Sibiro platforma (su Aldano ir Anabaro skydais), Kinijos–Korėjos platforma, Pietų Kinijos platforma, Indijos platforma (su Dekano skydu) ir Arabijos plokštė (Afrikos platformos dalis). Šių platformų pamatas yra susidaręs iš prekambro suraukšlėtų metamorfinių ir magminių uolienų. Pamatą dengia vėlyvojo proterozojaus, paleozojaus, vietomis mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinės uolienos. Į paviršių pamatas išeina tik skyduose. Nuosėdinėje dangoje kai kur paviršiuje yra vulkaninių uolienų, trapų (Tunguskos įduba, Dekano plokščiakalnis). Kiti prekambro masyvai (senųjų platformų fragmentai) – Indokinijos, Tarimo, Anatolijos – yra įsiterpę paleozojaus ir mezozojaus raukšlinėse srityse. Į pietus ir pietvakarius nuo Sibiro prekambro platformos driekiasi vėlyvojo prekambro ir paleozojaus raukšlinės sritys; tai Centrinės Kazachijos, Tian Šanio, Kunluno, Altajaus, Sajanų, Džugdžuro, Didžiojo ir Mažojo Chingano, Jablonovo, Čilianšano, Huaijangšano kalnų grandinės, didesnioji Changajaus ir Tanu Olos kalnų dalis. Šios raukšlinės sritys yra susidariusios iš metamorfinių, magminių ir nuosėdinių prekambro ir paleozojaus uolienų, dislokuotų vėlyvojo proterozojaus ir ankstyvojo paleozojaus metu. Tarpukalnių įlinkiuose (Kuznecko, Minusinsko, Vidurio Tuvos) yra susiklosčiusios devono, karbono ir permo žemyninės bei jūrinės nuogulos, šiek tiek dislokuotos paleozojaus pabaigoje. Į vakarus nuo Sibiro prekambro platformos plyti paleozojaus plokštės – Vakarų Sibiro ir Turano. Šių platformų pamatą sudaro denuduoti paleozojaus raukšlėkalniai. Vakaruose vėlyvojo paleozojaus raukšlinė juosta išnyra iš po nuosėdinės dangos ir sudaro Uralo kalnų grandinę, šiaurėje – Niaująją Žemę ir Taimyrą. Čia slūgso metamorfinės, magminės ir nuosėdinės prekambro ir paleozojaus uolienos.
Azijos šiaurės rytuose ir pietuose yra raukšlėkalnių, susidariusių triaso pabaigoje–juros pradžioje. Tai Čerskio, Verchojansko, Čiukčių, Sichote Alinio, Pietų Tibeto, Indokinijos pusiasalio kalnai. Jauniausia Azijos dalis yra kainozojaus raukšlinės juostos. Jos sudaro 2, kai kur 3 lenktas raukšlėkalnių eiles: vieną – Didžiojo Kaukazo, Turkmėnijos–Chorasano kalnai, Paropamizas, Pamyras, Gisaro Alajus, kitą – Elbursas, Mažasis Kaukazas, trečią – Tauro, Zagroso, Suleimano kalnai, Hindukušas, Himalajai. Jie susidarę daugiausia iš paleozojaus ir mezozojaus uolienų. Šios raukšlinės juostos Pandžabe jungiasi į vieną ištisą Himalajų–Birmos raukšlinę sistemą. Kainozojaus raukšlėkalnių skliautinės dalys yra susidariusios iš prekambro kristalinių ir paleozojaus bei mezozojaus suraukšlėtų nuosėdinių uolienų, o jų šlaitai – iš kainozojaus darinių. Raukšlėkalnių geologinėje sandaroje gausu šariažų, tektoninių žvynų.
Didžiojo Kaukazo kalnai netoli Dombajaus
Azijos rytinis pakraštys yra tektoniškai aktyvus, nes įeina į Eurazijos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių sandūros (subdukcijos) zoną. Šioje zonoje Ramiajame vandenyne yra gilių povandeninių lovių (Kurilų–Kamčiatkos, Japonijos, Bonino, Marianų, Filipinų), ties kuriais vandenyno litosferos plokštė stačiu kampu grimzta (7–8 cm per metus) ir panyra po Eurazijos žemyno kraštu iki 600 km gylio. Tai sukelia viso Azijos rytinio pakraščio seisminį ir vulkaninį aktyvumą. Dėl to žemyne formuojasi didžiulės vulkaninių kalnų grandinės, o vandenyne, netoli Azijos krantų – salų lankai. Panašūs tektoniniai ir kalnodaros procesai vyksta ir Azijos pietrytiniame pakraštyje, kur Indijos vandenyno plokštė panyra po Azijos pakraščiu palei Sundos povandeninį lovį. Žemyno viduje yra riftų; į pietus nuo Rytų Sibiro yra Baikalo riftų sistema (apie 2000 km), kurios didžiausioje įduboje telkšo Baikalas.
Naudingosios iškasenos
Azijos naudingųjų iškasenų žemėlapis
Azijoje daug naudingųjų iškasenų, ypač naftos (75 % pasaulinių išteklių; daugiausia Saudo Arabijoje, Kuveite, Irake, Irane – Persijos įlankos baseinas, Turkmėnijoje, Azerbaidžane, Kazachijoje, Rusijoje – Vakarų Sibire, Sachaline, t. p. Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje), gamtinių dujų (Rusijoje – Vakarų Sibiro baseinas, Uzbekijoje, Turkmėnijoje), akmens anglių (Kazachijoje, Rusijoje – Kuznecko, Minusinsko, Taimyro, Tunguskos, Lenos baseinai, Kinijoje – Huaibei baseinas, Korėjoje, Vietname, Japonijoje), geležies rūdos (Kazachijoje, Rusijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Indijoje).
deimantų kasykla Mirnyj (Rusija)
Be to, yra urano rūdos (Kazachijoje, Uzbekijoje), mangano, chromo rūdos (Kazachijoje, Turkijoje, Irane, Indijoje, Filipinuose, Kinijoje), nikelio (Rusijoje, Filipinuose), vario rūdos (Kazachijoje, Japonijoje, Filipinuose), polimetalų rūdų (Vidurinėje Azijoje, Kazachijos Rūdiniame Altajuje, Japonijoje, Rytų Kinijoje, Birmoje), žėručio (Indijoje, Rusijoje), boksito (Rusijoje, Indijoje), alavo (Indonezijoje, Malaizijoje ir Tailande – Alavo juosta, Pietų Kinijoje, Rusijoje), stibio, gyvsidabrio (Pietų Kinijoje), volframo (Rytų Kinijoje, Pietų Korėjoje, Tailande, Malakos pusiasalyje, Indonezijoje, Tadžikijoje), sidabro, aukso (Rusijoje, Šiaurės Kazachijoje, Uzbekijoje, Korėjoje, Japonijoje), akmens druskos (Rusijoje, Pakistane, Irake), fosforitų (Vidurinėje Azijoje, Rusijoje), deimantų ir kitų brangakmenių (Rusijoje, Indijoje), sieros (Japonijoje, Turkmėnijoje, Uzbekijoje, Rusijoje), barito, grafito.
rusvųjų anglių karjeras (Kuznecko akmens anglių baseinas, Rusija)
aukso gavyba (draga, Bodaibo regionas)
2406
Klimatas
Azijos geografinių juostų ir zonų žemėlapis
Azijos klimato įvairovę lemia jos geografinė padėtis, didžiulis kompaktiškas paviršiaus plotas, kalnų grandinių platuminė kryptis, musoninė cirkuliacija, šaltosios Kurilų (Oja Šio) ir šiltosios Kuro Šio srovės įtaka. Vyrauja žemyninis klimatas. Azija įeina į visas Šiaurės pusrutulio klimato juostas: pietryčiuose – į ekvatorinę, pietuose – į subekvatorinę, tropinę ir subtropinę, viduryje – į vidutinio klimato, šiaurėje – į subpoliarinę (subarktinę) ir poliarinę (arktinę). Malajų salyno pietinis pakraštys įsiterpia į Pietų pusrutulio ekvatorinę juostą.
Pietryčių Azijos salų ir Malakos pusiasalio vidutinė metinė temperatūra daugiau kaip 20 °C, metinis kritulių kiekis 1500–3500 mm; dažni ciklonai. Pietų ir Pietryčių Azijos klimatas musoninis, žiema sausa; kritulių per vasaros pusmetį iškrinta apie 1000 mm, vidutinė metinė temperatūra iki 20 °C (vasarą vidurdienį būna iki 45 °C; aukščiausia temperatūra 58 °C užregistruota Nosratabade, Dešte Luto dykumoje), pavasarį ir rudenį būna taifūnų. Pietvakarių Azijos Viduržemio jūros pakrantėse (Mažojoje Azijoje) klimatas sausas, metinis kritulių kiekis mažiau kaip 250 mm (įdubose mažiau kaip 100 mm), liepos vidutinė temperatūra daugiau kaip 30 °C; žiema šilta, vėjuota, būna dulkių audrų. Didžiųjų kalnynų ir plokščiakalnių klimatas šaltas ir sausas, šlaituose, esančiuose priešais drėgnąsias oro mases, gausu kritulių. Indijos šiaurės rytuose, Assamo kalnuose (Čerapundži) vidutinis metinis kritulių kiekis 11 777 mm (didžiausias Žemėje).
atslenkantis Hato taifūnas (Taivanas)
Plačiųjų vidinių Azijos regionų klimatas žemyninis, didelė metinė temperatūros amplitudė ir mažas metinis kritulių kiekis (iki 300 milimetrų). Labiausiai žemyninis yra Šiaurės rytų Sibiro klimatas; čia absoliučioji temperatūrų amplitudė daugiau kaip 100 °C (Verchojanske 101,7 °C), sausio vidutinė temperatūra žemesnė nei –40 °C. Oimiakone užregistruota (1939 žiemą) žemiausia Šiaurės pusrutulio temperatūra –77,8 °C, Verchojanske (1892 01 07) –67,8 °C. Šiaurės Azijos šiaurėje vyrauja arktinis klimatas. Poliarinė naktis trunka 110 parų; vidutinė temperatūra žemesnė nei –40 °C; liepos vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip 10 °C, metinis kritulių kiekis 150–300 milimetrų.
2
Vidaus vandenys
Azijos upės (ilgiausios – lentelėje) priklauso Arkties, Ramiojo, Indijos, Atlanto vandenyno baseinams ir vidinio nuotėkio sritims. Nenuotakios sritys sudaro daugiau kaip 30 % viso paviršiaus; tai daugiausia Kašgaro, Džungarijos lygumos, Turano žemuma, Gobis, Arabijos pusiasalis. Į Kaspijos jūrą, Aralo ir Balkašo ežerus įteka: Kura, Emba, Amudarja, Syrdarja, Ili. Kai kurios upės (Tarimas, Čiu, Hilmendas) išnyksta dykumų smėlynuose. Vandenskyrą sudaro Centrinės ir Pietų Azijos kalnai. Arkties vandenyno baseinui priklauso apie 25 % Azijos paviršiaus (didžiausios upės: Obė, Jenisiejus, Lena, Indigirka, Kolyma), Ramiojo vandenyno baseinui apie 18 % paviršiaus (Amūras, Huanghė, Jangdzė, Mekongas), Indijos vandenyno baseinui apie 26 % paviršiaus (Salvinas, Irravaddi, Brahmaputra, Ganga, Indas, Šatt al Arabas).
Teleckojės ežeras Altajuje
Kaspijos jūra, Aralo ežeras yra paleogeno ir neogeno jūros likučiai. Tektoninėse įdubose telkšo Baikalas, Balkašas, Isyk Kulis, Chubsugulis, Negyvoji jūra, Vanas, Urmija, Kukunoras. Mongolijos, Kazachijos, Irano plokščiakalnių nenuotakiose srityse gausu druskingų ežerų ir druskožemių. Aliuvinėse žemumose yra didelių seklių ežerų (Chanka, Dongtinghu, Pojanghu, Tonle Sapas). Didelius Azijos plotus (apie 5 % paviršiaus) užima pelkės, ypač Vakarų Sibire, be to, prie Amūro žemupio, Mekongo, Irravaddi, Gangos ir Brahmaputros deltose. Apledėjusios sritys Azijoje užima apie 118 000 km2 (arktinės salos, aukščiausios Himalajų, Karakorumo, Pamyro, Tian Šanio kalnų dalys). Didžiausi ledynai: Siačeno, Baltoro, Hisparo (Karakorumas), Fedčenkos (Pamyras). Sniego ribos aukštis Himalajuose 4500–6000 m, Pamyre 4400–5200 m, Kaukaze vidutiniškai 3200 metrų. Arktinėse salose sniego riba nusileidžia iki jūros lygio.
Azijos šiaurei būdinga daugiametis įšalas. Jo sritis apima apie 10 mln. km2; pietinė riba eina nuo Šiaurės Uralo (60° šiaurės platumos) per Vakarų Sibirą, Jenisiejaus aukštupį iki Ulan Batoro (Mongolija), toliau – į šiaurę iki Amūro žemupio ir iki Ochotsko jūros.
3
4
* 1998 metais
Amūras ties Blagoveščensku
Augalija
Azija įeina į dviejų floristinių karalysčių plotą – holarktinės ir paleotropinės. Šiaurės Azijos holarktinė augalija sudaro platumines juostas, beveik atitinkančias klimato ir dirvožemio juostas. Šiaurėje yra bemiškė poliarinė (arktinių dykumų ir žolinės-krūminės tundros) juosta (Geografinių juostų ir zonų žemėlapis). Pietuose ji pereina į miškatundrę ir spygliuočių miškų (taigos) zoną, kurioje daug didžiulių pelkių. Toliau į pietus yra miškastepės augalijos zona, ši pereina į bemiškę stepių zoną (kserofitinės žolės ir puskrūmiai). Azijos vakaruose ir vidurinėje dalyje stepės pereina į pusdykumes ir dykumas. Vidurinės Azijos aukštikalnės yra daugiausia bemiškės, tik jų išoriniai (priešvėjiniai) šlaitai (pvz., Tibeto rytuose, Himalajų pietuose) apaugę daugiausia spygliuočių miškais. Lapus metančiuose Tolimųjų Rytų miškuose daug medžių rūšių, tarp jų daug reliktinių. Mažosios Azijos, Sirijos, Palestinos pakrantėse auga visžaliai makijos ir friganos sąžalynai, pušys. Paleotropinė karalystė apima Arabijos pusiasalio pietvakarius, Indostano, Indokinijos pusiasalius, Kinijos pietus, Malajų salyną. Pietryčių Azijoje auga daugiausia drėgnieji visžaliai miškai (ypač Malajų salyne), juose gausu įvairių medžių rūšių. Į šiaurę nuo jų, beveik iki Pietų Kinijos, auga visžaliai miškai. Salose ir pusiasaliuose paplitę lapus metantys musoniniai miškai. Indokinijos pusiasalio sausiausiose vietose auga savanų augalija, pelkėtose jūrų pakrantėse – mangrovės. Didelius Azijos plotus užima dirbami laukai. Iš Azijos kilę ryžiai, sojos, arbatmedžiai, tikrieji ir apelsininiai citrinmedžiai, bananai, kokospalmės, cukranendrės, kviečiai, avižos, miežiai, kanapės, agurkai.
Gyvūnija
Zoogeografiniu požiūriu didžioji Azijos dalis (į šiaurę nuo Himalajų) įeina į palearktinę sritį (išskyrus Arabijos pusiasalį), o jos gyvūnija skiriasi priklausomai nuo klimato ir augalijos zonų. Šioje Azijos dalyje žinduolių yra 28 šeimos.
Tundroje veisiasi šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai, Arkties jūrų pakrantėse – baltieji lokiai, ruoniai, peri jūriniai paukščiai (alkos, kirai, narai), taigoje veisiasi rudieji lokiai, vilkai, lūšys, elniai, briedžiai, bebrai, barsukai, šernai, erniai, sabalai, peri tetervinai, kurtiniai, stepėse veisiasi vilkai, šakalai, antilopės, švilpikai, starai, dykumose – saigos, gazelės, džeiranai, kulanai, kupranugariai. Tibeto kalnynui būdingi jakai, Rytų Azijai – tigrai, mangutai, fazanai, Artimiesiems Rytams – kupranugariai. Į pietus nuo Himalajų esanti Azijos dalis įeina į orientalinę, arba Indijos–Malajų, sritį. Joje gyvūnija labai įvairi ir gausi. Gausu beždžionių (gibonų, makakų, orangutanų), yra azijinių dramblių, baltaliemenių tapyrų, raganosių, arnių (indiškųjų buivolų), tigrų, gepardų, antilopių, iš paukščių – fazanų, povų. Daug roplių rūšių (pitonai, kobros, driežai). Arabijos pusiasalis įeina į etiopinę zoogeografinę sritį, turi bendrų rūšių su Afrikos fauna.
bengalinis tigras
Baikalas. Pesčianajos įlanka
Aplinkos apsauga
Šiaurės Tian Šanis netoli Almatos
Svarbiausi nacionaliniai parkai (pasaulio paveldo vertybės): Sagarmathos nacionalinis parkas, Chitvano (Nepalas), Nanda Devi nacionalinis parkas, Sundarbano (Indija), Volongo (Kinija), Fudzijamos (Japonija), Apo, Mayono (Filipinai), Kinabalu nacionalinis parkas, Mulu kalno nacionalinis parkas, Sepiloko (Malaizija), Komodo salų (Indonezija). Baikalo ežeras (Rusija) – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1996).
3021