Ãzijos geogrãfinių tyrmų istòrija
Žinių apie Azijos gamtą ir gyventojus buvo senovės asirų, babiloniečių, indų, kinų, egiptiečių istorijos šaltiniuose. Kinų geografijos veikale Jugung (8–5 a. pr. Kr.) buvo aprašyta Rytų Kinija. Herodotas ir Ksenofontas (5 a. pr. Kr.) aprašė Vakarų Aziją.
Aleksandro Makedoniečio žygių schema
Žinių apie Aziją pagausėjo per graikų karus su persais (500–449 pr. Kr.), Aleksandro Makedoniečio žygius (334–323 pr. Kr.), pradėjus gabenti kinų šilką per Centrinę ir Vakarų Aziją. Daug informacijos yra Strabono (1 a.) ir Klaudijo Ptolemajo (2 a.) darbuose. Viduriniais amžiais daug žinių apie Aziją pateikė kinai, chorezmiečiai, arabai (al Masudi, al Idrisi, al Biruni), t. p. europiečiai, rengę kryžiaus žygius ir siuntę pasiuntinius (1245–47 italas G. del Carpini, 1253–55 flamandas Wilhelmas van Rubroekas) pas mongolų chanus. 12 a. Azijos šiaurines pakrantes pradėjo tirti rusai. Gausių žinių apie aplankytus (1271–95) Azijos kraštus buvo Venecijos keliautojo Marco Polo knygoje (1298). 1316–30 misionierius Odorico da Pordenone nukeliavo į Kiniją, Sundos salas ir Tibetą, buvo pirmasis europietis Lhasoje.
14 ir 15 a. nemažai keliautojų sausumos keliais pasiekė Indiją (1325–53 keliavo arabų pirklys Ibn Battuta, 1424–44 venecijietis Niccolò de Conti, 1469–72 rusų pirklys A. Nikitinas). 15 a. Indiją ir kitus Pietų Azijos kraštus lankė kinai; 1405–33 Dženg He keliskart plaukė į Indiją ir Arabiją. Turkams užėmus Bizantiją, Europos pirkliai buvo atkirsti nuo svarbių Azijos prekių ir priversti ieškoti naujų prekybos kelių į Rytus aplenkdami turkų valdomas teritorijas. 15 a. pabaigoje ir 16 a. pirmoje pusėje portugalai jūrų keliu pasiekė daugelį Azijos kraštų: 1498 išsilaipino Indijoje (Vasco da Gama), 1509 – Malakos pusiasalyje, 1514 – Kinijoje, 1542 – Japonijoje. 1521 F. Magelano vadovaujama ispanų ekspedicija per Ramųjį vandenyną priplaukė Filipinus. 1596 olandai išsilaipino Javoje. 17 a. žinių apie Indiją pateikė Anglijos Ost Indijos kompanijos steigėjai, apie Kiniją – misionieriai (Matteo Ricci, M. Boymas), apie Japoniją – olandai ir prancūzai.
Abrahamo Orteliuso Azijos žemėlapis (1570)
Jermakas užkariauja Sibirą (aliejus, 1893, dailininkas Vasilijus Surikovas)
16–17 a. rusai užkariavo ir tyrinėjo Sibirą, lankėsi Mongolijoje, Kinijoje. 1582 Jermakas pasiekė Irtyšių, 1639 Ivanas Moskvitinas – Ochotsko jūrą, 1648 S. Dežniovas su Fedotu Popovu apiplaukė Azijos šiaurės rytinius krantus, 1649–52 J. Chabarovas keliavo Amūru ir Paamūre, 1697 Vladimiras Atlasovas – po Kamčiatką. 17 a. antroje pusėje Piotras Godunovas ir Semionas Remezovas sudarė pirmuosius Sibiro žemėlapius. Azijos šiauriniai krantai buvo tiriami ieškant Šiaurės rytų jūrų kelio (Arkties geografinių tyrimų istorija). Rusijos surengta Kamčiatkos pirmoji ekspedicija (1725–30), kuriai vadovavo V. J. Beringas ir A. Čirikovas, 1728 perplaukė Beringo sąsiaurį. Antroji Kamčiatkos (Didžioji Šiaurės) ekspedicija (1733–43) kompleksiškai tyrė Šiaurės ir Rytų Aziją, Kurilų salas, Arkties vandenyno krantus.
Apie Vakarų Aziją žinių 1761–67 pateikė C. Niebuhras (Vokietija). 18–19 a. Aziją tyrė Didžiosios Britanijos (G. F. Sadlieris, Georgeʼas Everestas, Johnas Crawfurdas, Thomas Thornvilleʼis Cooperis), Olandijos, Vokietijos (A. von Humboldtas, C. Ritteris, Philippas Franzas Sieboldas, F. von Richthofenas), Prancūzijos (J. F. La Pérouse’as, Marie Joseph François Garnier), Rusijos (Gavriilas Saryčevas, A. J. Kruzenšternas, V. Golovninas, J. Sannikovas, F. Vrangelis, F. Litkė) keliautojai.
Sibiro, Vidurinės ir Centrinės Azijos, Tolimųjų Rytų tyrimus paspartino 1845 įkurta Rusijos geografų draugija ir jos narių P. Semionovo-Tianšanskio, P. Kropotkino, N. Prževalskio, V. Obručevo surengtos ekspedicijos.
1847–65 Rusijos topografas (kilęs iš Lietuvos) J. Chodzka tyrė Kaukazą; 1850 įkopė į Araratą. 19 a. antroje pusėje Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos mokslinės ekspedicijos tyrė Kiniją (1862 britų keliautojas Thomas Thornvilleʼis Cooperis, 1868–72 vokiečių geografas F. von Richthofenas), Korėją, Japoniją; Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mokslinės ekspedicijos – Indokinijos pusiasalį, Olandijos – Malajų salyną, Didžiosios Britanijos – Indiją ir Vakarų Aziją. 1878–79 N. A. E. Nordenskiöldas (Švedija) iš vakarų į rytus nuplaukė Šiaurės jūrų kelią. 1913–15 Šiaurės jūrų kelią iš rytų į vakarus nuplaukė B. Vilkickio vadovaujama Rusijos ekspedicija, ji atrado Šiaurės Žemę. 1877–92 J. Čerskis (kilęs iš Lietuvos) tyrė Baikalo ežerą, Šiaurės rytų Sibirą, Rytų Sajaną, sudarė pirmąjį geologinį pjūvį nuo Uralo iki Baikalo. 1926 V. Obručevas atrado kalnus, kurie vėliau buvo pavadinti Čerskio kalnais. Nuo 1928 SSRS mokslų akademija tyrė Pamyrą.
Jono Čerskio ekspedicijų maršrutai
1930–31 po Arabijos pusiasalio ar Rub al Chali smėlio dykumą keliavo pirmasis vakarietis britas Bertramas Sidney Thomas, 1946–48 Wilfredas Patrickas Thesigeris į dykumą surengė 2 ekspedicijas.
Nuo 1921 Didžioji Britanija pradėjo rengti reguliarias mokslines ekspedicijas į Himalajus. 1950 prancūzų alpinistai Mauriceʼas André Raymondas Herzogas ir Louis Lachenalis įkopė į Annapurną. 1953 anglų alpinisto Johno Hunto ekspedicijos dalyviai E. P. Hillary (Naujoji Zelandija) ir Tenzingas Norgay (Indija) įkopė į Džomolungmą. 1954 Ardito Desio vadovaujama italų ekspedicija įkopė į viršūnę K2.
Paskutinės Azijos žemėlapio baltosios dėmės (Indokinijos pusiasalyje) buvo užpildytos iš aeronuotraukų.
Lietuviai
19–20 a. Azijos kalnus tyrė ir Lietuvos keliautojai bei alpinistai. 1897–1909 K. Aris rengė ekspedicijas į Vidurinę Aziją, Pamyrą. 20 a. 4 dešimtmetyje A. Poška keliavo (dalį kelio su M. Šalčiumi) per Pamyrą, Himalajus, aplankė daugelį Rytų šalių, 1972 motociklu apvažiavo Kaukazą, Užkaukazę.
Nuo 1956 ekspedicijas į Azijos kalnus organizuoja Lietuvos alpinistai. Lietuviai pirmieji įkopė į kai kurias Tian Šanio bevardes viršūnes ir jas pavadino lietuviškais vardais: 1959 – Akstino, Lietuvos alpinistų (ekspedicijos dalyviai Marija Melinskaitė, Paulius Normantas, K. Monstvilas), 1969 – Žalgirio (2 grupės po 6 alpinistus), 1979 – Vilniaus universiteto (5 alpinistai; vadovas Juozas Daugvila), Mažvydo (5 dalyviai, vadovas J. Daugvila), Nemuno (6 alpinistų grupė), 2009 – Lietuvos tūkstantmečio (5 ir 6 alpinistų grupės; vadovai Artūras Bazys ir Kęstutis Beleišis), Bangos (Vilius Šaduikis, Alvydas Peištaras), Dotnuvos (9 alpinistai) viršūnės. 1964 pirmoji Lietuvos aukštumų ekspedicija įkopė į Pamyro 3 bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos, Čiurlionio ir Donelaičio vardais.
1958 surengtoje pirmojoje Baltijos šalių alpiniadoje dalyvavę 28 lietuviai įkopė į Didžiojo Kaukazo aukščiausią kalną Elbrusą; organizatoriai – daugelį Kaukazo viršūnių įveikę G. P. Akstinas, F. Mieliauskas ir Vytautas Vosylius (visi žuvo lavinoje 1959 kopdami į Dychtau).
1990 D. Makauskas įkopė į Dhaulagirį (Himalajai); pirmasis lietuvis, pasiekęs vieną iš 14 aukščiausių pasaulyje viršūnių. 1993 į Džomolungmą (aukščiausią Himalajų ir pasaulio viršūnę) įkopė V. Vitkauskas (pirmasis iš Baltijos valstybių), 2003 – S. Vilius, 2007 – Aldas Baltutis, Darius Vaičiulis, 2013 – pirmoji moteris lietuvė Edita Nichols Uksaitė. 2004 V. Vitkauskas surengė pirmąją lietuvių ekspediciją (Baltistanas 2004) į Pakistano kalnus (Karakorumą, Himalajus, Hindukušą).
Mokslinėse ekspedicijose Pamyre, Jakutijoje (Rusija), Afganistane dalyvavo G. Motuza-Matuzevičius.
Lietuvos speleologų ekspedicijos tyrinėjo daugelio Azijos šalių urvus; sovietmečiu jos lankėsi Altajaus, Kopetdago, Pamyro, Sajanų, Sichote Alinio, Tian Šanio urvuose, vėliau – Brunėjaus, Filipinų, Kinijos, Laoso, Malaizijos, Tailando, Vietnamo. Daugelio ekspedicijų aprašymai pateikti E. Laicono knygose Vidurdienio tamsa (2018), Baimės vieta (2019).
Automobiliais po įvairias Azijos šalis keliavo žurnalistai ir keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus; 2008 jie aplankė Turkiją, Iraną, Turkmėniją, Uzbekiją (kelionės reportažai dokumentikos laidoje Šilko kelias), Indiją (Tuk tuk Indija), 2010 – Kiniją (Pagaminta Kinijoje), 2013 – Vietnamą, Kambodžą, Laosą (Su Būda per džiungles), 2015 – Japoniją (Banzai), 2017 – Indoneziją (Pakeliui į Balį).
3021
2271