Ãzijos istòrija
Azijos teritorijoje, Tigro, Eufrato, Indo, Gango, Brahmaputros, Jangdzės ir Huanghės upių slėniuose, kūrėsi seniausios pasaulio valstybės ir kultūros, formavosi pasaulinės religijos. Dėl to Azija kartais vadinama žmonijos lopšiu. Didžiulė teritorija, labai skirtingos klimato sąlygos, kai kurių regionų geografinė izoliacija lėmė jų istorinės raidos netolygumą ir savitumą.
Nuo senovės iki kolonijinių laikų
Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Azijoje, Mesopotamijoje, susidarė pirmosios valstybės (Ūras, Lagašas ir kitos). Jas įkūrė šumerai, atsikėlę iš Irano kalnyno. 24 a. pr. Kr. Mesopotamijoje įsigalėjo Akadas, kurį apie 2200 pr. Kr. sužlugdė gutijai. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Šiaurės Mesopotamijoje iškilo Asirija (klestėjo 9 a. antroje pusėje–7 a. pirmoje pusėje), Pietų – Babilonija (didžiausią galią pasiekė 18 a. pr. Kr.), kurios varžėsi tarpusavyje dėl įtakos. 605 pr. Kr. Babilonija ir Medija užkariavo Asiriją.
Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Viduržemio jūros rytų pakrantėse įsikūrė finikiečiai (Finikija), dabartinio Irano pietvakariuose iškilo Elamas (didžiausią galią pasiekė 13–12 a.), kurį 639 pr. Kr. užvaldė Asirija. 18 a. pr. Kr. Mažojoje Azijoje susiformavo Hetitų karalystė, suirusi 12 a. pr. Kr. dėl jūrų tautų puldinėjimų. 16 a. pr. Kr. dabartinės Sirijos šiaurinėje dalyje susidarė Mitanijos valstybė (13 a. pr. Kr. sunaikinta asirų).
10 a. pr. Kr. Palestinoje, suskilus Izraelio ir Judėjos karalystei, susikūrė 2 valstybės: Izraelis ir Judėja. Izraelį 722 pr. Kr. nukariavo Asirija, Judėją apie 586 – Babilonija. Apie 1000 pr. Kr. Mažosios Azijos vakarines ir pietines pakrantes ėmė apgyvendinti graikai (antikinės kolonijos).
6 a. pr. Kr. antroje pusėje Vakarų Azijoje iškilo Persija, ji užėmė daugumą Artimųjų ir Vidurinių Rytų šalių. 330 pr. Kr. ją užkariavo Aleksandras Makedonietis. 323 jam mirus ir suirus jo imperijai, jos azijinė dalis atiteko Seleukidų valstybei. 3 a. pr. Kr. nuo jos atsiskyrė Pergamas, Bitinija, Pontas, Graikų‑baktrų karalystė, Partų karalystė ir kitos istorinės valstybės. 64 pr. Kr. Seleukidų valstybę užkariavo senovės Roma. Iki 1 a. po Kr. ji užėmė ir visą Mažąją Aziją, Palestiną bei Mesopotamiją. 1 a. Palestinoje ėmė formuotis krikščionybė. 395, Romos imperiją padalijus į Vakarų ir Rytų, Rytų Romos imperijai (Bizantijai) atiteko imperijos azijinė dalis. 4 a. pabaigoje iš Pauralės ir Pavolgio į vakarus ėmė veržtis hunai ir taip paspartino Didįjį tautų kraustymąsi, kuris pagreitino Vakarų Romos imperijos žlugimą.
7 a.–8 a. pradžioje Artimuosius ir Vidurinius Rytus užėmė arabai (arabų užkariavimai). Per keletą jų valdymo amžių čia įsigalėjo arabų kalba ir religija (islamas). 10 a. arabų valstybė Kalifatas pradėjo irti. 1258 ją sunaikino mongolai (mongolų užkariavimai). 11 a. didžioji Artimųjų ir Vidurinių Rytų bei Vidurinės Azijos dalis atiteko tiurkų ogūzų gentims (seldžiukai), kilusioms iš Vidurinės Azijos. 12 a. jų valstybė dėl vidaus nesutarimų t. p. pradėjo smukti. 13 a. mongolai užkariavo Kiniją, Korėją, Vidurinę Aziją, Persiją, Afganistaną bei didumą Rusios ir sukūrė Mongolų imperiją. Jos rytinėje dalyje susikūrė Aukso orda, kuriai priklausė Pavolgis, Šiaurės Kaukazas, Sibiras ir diduma Rusios. 14 a. antroje pusėje Mongolų imperija žlugo.
Pačioje 11 a. pabaigoje nuo Seldžiukų valstybės atskilusio ir 14 a. 3 dešimtmetyje suirusio Konijos sultonato vietoje (Mažosios Azijos šiaurės vakaruose) susikūrė turkų kunigaikštystė, kuri tapo Osmanų imperijos branduoliu. Per 14–16 a. karus Azijoje ji užėmė visus Artimuosius Rytus (iki Persijos; 1453 Bizantiją), Užkaukazę ir tapo didžiule valstybe, gyvavusia iki 20 a. pradžios.
Pietų Azijoje seniausios valstybės susikūrė Indo upės slėnyje trečio tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje (Harappos kultūra). 15–12 a. pr. Kr. iš šiaurės vakarų į Indiją (dabartiniai Bangladešas, Indija ir Pakistanas) pradėjo skverbtis arijai. 7–5 a. pr. Kr. Indijos šiaurės rytuose iškilo Magadhos valstybė, kuri įsigalėjo didžiojoje jos dalyje. Ji gyvavo iki 6 a. po Kristaus. 6–5 a. pr. Kr. Indijoje susiformavo budizmas ir išplito po daugelį Azijos regionų. 1–3 a. Šiaurės Vakarų Indijoje, Afganistane ir dalyje Vidurinės Azijos egzistavo Kušanų karalystė.
4–10 a. Indijoje įsigalėjo hinduizmas, kuris išstūmė iš čia budizmą. Senoji indų kultūra pamažu ėmė daryti įtaką didelei Pietų Azijos daliai. Nuo 11 a. į Indiją ėmė skverbtis musulmonai ir čia platinti islamą. 13–15 a. Indijoje dominavo jų sukurta valstybė (Delio sultonatas). 16 a. pradžioje ją sužlugdė Vidurinės Azijos karvedys Babūras, įsigalėjęs didžiojoje Indijos dalyje; jo sukurta valstybė (Didieji Mogolai) gyvavo iki 19 a. vidurio.
Pietryčių Azijoje 1 a. po Kr. Mekongo upės slėnyje susikūrė Funano valstybė, kuri apėmė dalį dabartinės Kambodžos, Pietų Vietnamą ir Laosą. 6 a. ją sunaikino Čenla, kuri gyvavo iki 8 a. pabaigos. 9 a. Mekongo deltoje ir gretimuose rajonuose susidarė Kambudžadešos valstybė, kuri suiro 13 a. pabaigoje. Malajų salyne 7–14 a. gyvavo Šrividžajos (klestėjo 9 a. antroje pusėje–10 a.), 13–16 a. – Madžapahito valstybės.
Rytų Azijoje pirmoji istorinė valstybė Šangai 17 a. pr. Kr. susikūrė dabartinės Kinijos teritorijoje, Huanghės upės slėnyje. 3 a. pr. Kr. Kinija tapo centralizuota valstybe (Čino karalystė). Senovės kinų, kaip ir indų, kultūra turėjo didelę įtaką gretimų kraštų kultūrai. Japonijoje pirmieji valstybiniai junginiai pradėjo formuotis pirmaisiais amžiais po Kristaus. 3 a. antroje pusėje–4 a. pirmoje pusėje šalis buvo suvienyta (Japonijos istorija). Korėjos pusiasalyje pirmosios valstybės t. p. susidarė pirmaisiais amžiais po Kristaus. 10 a. visame Korėjos pusiasalyje įsigalėjo Koriaus valstybė.
13 a.–1368 Kinija ir Korėja, kaip ir daugelis kitų Azijos valstybių, buvo prijungtos prie Mongolų imperijos. 1644 Kiniją užėmė mandžiūrai (Čingai), kurie ją valdė iki 1911. Dar 1637 mandžiūrų vasale tapo Korėja. 17 a. pabaigoje jie užkariavo Šiaurės Mongoliją, iki 1760 – Rytų Turkestaną, 18 a. pabaigoje – Tibetą.
Kolonijinis laikotarpis
1498, atradę jūrų kelią į Rytus, į Aziją pradėjo veržtis europiečiai (pirmiausia portugalai; geografiniai atradimai). Iš pradžių Azijos pakrantėse jie steigė prekybos punktus. Europiečiai labiausiai ieškojo prieskonių ir brangiųjų metalų. Nuo 16 a. jie pradėjo grobti ir vietos gyventojų žemes.
16 a. pradžioje Portugalija (Portugalijos kolonijinė imperija) užėmė kai kuriuos Indijos pakrantės miestus, Ceiloną (dabar Šri Lanka), Molukus ir Malaką, 1557 įkūrė prekybos faktoriją Aomene (Macao), 1543 pasiekė Japoniją (kolonijinio laikotarpio žemėlapis). 17 a. pradžioje Japonija, išgąsdinta krikščionybės ir europinės kultūros plitimo, beveik visiškai nutraukė ryšius su europiečiais, tik olandams, kurie neskleidė religijos, paliko teisę Nagasaki uoste turėti prekybos faktoriją. Izoliacija padėjo Japonijai išsaugoti nepriklausomybę, tačiau sulėtino jos ūkio ir kultūros plėtrą.
Azija kolonijiniu laikotarpiu (19 a.–1914)
16 a. pradžioje į Aziją pradėjo skverbtis Ispanija, antroje pusėje jos kolonija tapo Filipinai (valdė daugiau kaip 300 metų; Ispanijos kolonijinė imperija). Dėl įtakos Pietryčių Azijoje ji varžėsi su Portugalijos kolonijine imperija, tačiau kitų didesnių valdų neįgijo.
16 a. pabaigoje į Aziją ėmė veržtis Olandija. 1596 ji įsitvirtino Javos saloje, vėliau iš Portugalijos atėmė Malaką ir Ceiloną. Iki 20 a. pradžios Olandija užėmė visą Indoneziją ir Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį. Visos jos valdos Indonezijoje buvo pavadintos Olandijos Ost Indija (Olandijos kolonijinė imperija).
17 a. viduryje Anglija, dar negalėdama varžytis su Olandija dėl Indonezijos, pradėjo skverbtis į Indiją, iki 19 a. vidurio užkariavo visą šalį. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje ji iš Olandijos atėmė Ceiloną ir Malaką, 1819 užėmė Singapūrą. 19 a. Anglija užėmė visą Birmą, Malajos pusiasalį, Šiaurės Borneo (Kalimantaną), Adeną ir Arabijos pusiasalio rytines pakrantes; jos protektoratais tapo Butanas ir Nepalas (Britanijos imperija).
17 a. antroje pusėje į Indiją pradėjo skverbtis ir Prancūzija, bet didesnių valdų neįgijo. 19 a. antroje pusėje ji užėmė Vietnamą. 1863 Prancūzijos protektoratu tapo Kambodža, 1893 – Laosas. Visos šios valdos buvo sujungtos ir pavadintos Prancūzijos Indokinija. 1896 Prancūzija ir Didžioji Britanija pasidalijo Siamą (nuo 1939 Tailandas) įtakos sferomis; jis tapo šių valstybių pusiau kolonija, nors dominavo Britanijos imperija.
19 a. viduryje į Aziją ėmė veržtis ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). 1854–58 jos kartu su Vakarų Europos šalimis sudarė su Japonija nelygiateises sutartis ir privertė ją nutraukti izoliacinę užsienio politiką (JAV istorija).
16 a. antroje pusėje–19 a. 7 dešimtmetyje Rusija kolonizavo Sibirą. 1875 Japonijos–Rusijos sutartimi jai atiteko Sachalinas. 19 a. 7–10 dešimtmetyje Rusija prie savo teritorijos prijungė Kazachiją ir Vidurinę Aziją. Per 18 a.–19 a. pirmos pusės karus su Persija ir Turkija ji užėmė Užkaukazę (Persijos–Rusijos karai, Rusijos–Turkijos karai). 1907 Didžiosios Britanijos–Rusijos sutartimi Didžiosios Britanijos įtakos sferai atiteko Afganistanas, Tibetas, Pietų Persija, Rusijos įtakos – Šiaurės Persija (Rusijos istorija).
Nuo 19 a. Europos valstybių, JAV ir Japonijos intensyvios ekspansijos objektu tapo Kinija. Per 1840–42 ir 1856–60 Opijaus karus Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, vėliau Rusija ir kitos valstybės išsireikalavo sau įvairių privilegijų. Didžioji Britanija užėmė Honkongą (Honkongo istorija). Iki 20 a. pradžios užsienio valstybės iš esmės pasidalijo Kiniją į įtakos sferas. Didžiajai Britanijai atiteko Jangdzės upės baseinas, Prancūzijai – Chainano sala ir pasienis su Indokinija, Rusijai – 25 metams Liaodungo pusiasalis. Be to, Rusija siekė įsigalėti Mandžiūrijoje ir Išorinėje Mongolijoje.
Po 1894–95 karo (Japonijos–Kinijos karas) Japonija iš Kinijos atėmė Taivaną (Taivano istorija). Japonija mėgino įsitvirtinti ir Kinijos šiaurės rytuose bei Korėjoje. Tai sukėlė Rusijos nepasitenkinimą. 1904–05 kilo Japonijos–Rusijos karas, kuris baigėsi Japonijos pergale. Iš Rusijos ji perėmė Pietų Sachaliną, įgijo veiksmų laisvę Korėjoje ir Pietų Mandžiūrijoje. Korėja 1905 tapo Japonijos protektoratu, 1910 – kolonija (Korėjos istorija). Pačioje 19 a. pabaigoje į Kiniją pradėjo skverbtis ir Vokietija. Taip iki 20 a. pradžios Kinija tapo pusiau kolonijine valstybe, priklausoma nuo užsienio valstybių (Kinijos istorija). 19 a.–20 a. pradžioje panašioje padėtyje atsidūrė ir Osmanų imperija.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą visa Azija buvo padalyta į užsienio valstybių įtakos sferas, Azijos šalys tapo pusiau kolonijinėmis valstybėmis arba kolonijomis. Tik Japonija, būdama neturtinga gamtos išteklių ir tolima nuo Europos valstybių, sugebėjo pasinaudoti jų prieštaravimais ir išsaugoti nepriklausomybę. Be to, dėl šalyje įgyvendinamų didelių reformų Japonija pamažu darėsi ekonominiu ir kariniu atžvilgiu viena stipriausių pasaulio valstybių (Japonijos istorija).
Užsienio valstybių įsigalėjimas ilgainiui įtraukė Aziją į pasaulinę ūkio sistemą. Šioje pasaulio dalyje plėtojosi pramonė, žemės ūkis ir prekyba (kolonijinė prekyba), formavosi vadinamoji kolonijinė visuomenė; atsirado verslininkų ir prekybininkų, susijusių su metropolijomis, sluoksnis, daugėjo samdomųjų darbininkų, į rinką orientuotų valstiečių. Greta tradicinės pamažu plėtojosi ir modernioji kultūra, bet Azijos industrializacija buvo menka. Daugiausia buvo plėtojama apdirbamoji ir kasybos pramonė, kai kurių regionų žemės ūkis pamažu darėsi monokultūrinis.
Europos valstybių pigių prekių antplūdis į Aziją smukdė vietinių gyventojų verslus ir amatus. Tai ypač paveikė Indijos, Kinijos ir kitų Azijos regionų ūkį, sužlugdė ištisus amatininkų sluoksnius (daugiausia nukentėjo audėjai). Vis dėlto Azijos tautos per visą kolonijinį laikotarpį (kolonializmas) išsaugojo savo kalbas ir kultūrą. Čia toliau gyvavo ir plėtojosi islamas, budizmas, hinduizmas ir kitos religijos.
Azijos tautų kova su kolonizatoriais ilgą laiką buvo nesėkminga. Tik 19 a. pabaigoje kai kurioms iš jų pavyko pasiekti didesnių laimėjimų. 1872, 1896 ir 1898 sukilimai įvyko Filipinuose. 1898 buvo paskelbta Filipinų Respublika (pirmoji Rytuose), bet šalį greitai okupavo JAV (Filipinų istorija). 1885 susikūręs Indijos nacionalinis kongresas ėmė vadovauti indų tautos kovai dėl nepriklausomybės. Kai kuriose šalyse (1905–11 Persijoje, 1908 Turkijoje, 1911–12 Kinijoje), kurios išsaugojo formalią nepriklausomybę, įvyko demokratinės revoliucijos, nukreiptos ir prieš Vakarų valstybes.
Pirmasis pasaulinis karas (1914–18) Azijos tautų išsivadavimo judėjimą sustiprino. 1926 įvyko sukilimas Indonezijoje, bet jį olandai nuslopino. 1927 ginkluota kova prasidėjo Kinijoje ir truko daugiau kaip 20 metų. Ypač platų mastą išsivadavimo judėjimas įgavo Indijoje. Čia išplėtotas vadinamasis pasyvusis pasipriešinimas (Satjagrahas) darė didelę įtaką ir kitų Azijos tautų kovai. Antrasis pasaulinis karas (1939–45), per kurį buvo sutriuškinta Japonija ir Azijoje susilpnėjo Vakarų šalių įtaka, sudarė sąlygas Azijos tautoms išsivaduoti iš kolonijinės priklausomybės.
Azija 1939–2002
Dekolonizacija ir nepriklausomybė
Pirmieji Azijos dekolonizacijos požymiai (dekolonizacija) išryškėjo baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. 1918, suirus Rusijos imperijai, jos azijinėje dalyje susikūrė Armėnijos, Azerbaidžano ir kitos valstybės, bet 1920–22 čia įsigalėjo Sovietų Rusija. 1922, susikūrus SSRS (Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga), Azijos dalis, priklausiusi Rusijos imperijai, įėjo į jos sudėtį.
1920–21, suirus Osmanų imperijai, Tautų Sąjunga suteikė Didžiajai Britanijai mandatą valdyti Palestiną, Iraką ir Transjordaniją (nuo 1950 – Jordanija), Prancūzijai – Libaną ir Siriją. 1919 visišką nepriklausomybę atgavo Afganistanas, 1921 – Persija (nuo 1935 Iranas). 1932 Didžioji Britanija pripažino Irako nepriklausomybę, susikūrė Saudo Arabijos Karalystė. 1921 Mongolijoje įsigalėjo kairiosios jėgos.
Dar per I pasaulinį karą Japonija užėmė Vokietijos valdas Kinijoje, 1931–32 – Šiaurės Rytų Kiniją (Mandžiūriją). 1937 Japonija pradėjo visos Kinijos nukariavimą (1937–45 Japonijos–Kinijos karas). Iki 1942 vidurio ji t. p. užėmė didžiąją dalį Rytų ir Pietryčių Azijos, bet 1943–45 buvo priversta iš jos pasitraukti (1939–45 Antrasis pasaulinis karas).
Antrasis pasaulinis karas paspartino Azijos dekolonizaciją (1939–2002 Azijos žemėlapis). Azijos tautos nepriklausomybę įgijo 2 būdais: ginkluota kova ir taikiai. Ginkluotos kovos vyko Indonezijoje (1945–49), Vietname (1945–54) ir kitose šalyse. Dauguma Azijos tautų nepriklausomybę pasiekė taikiai, kai metropolijos, siekdamos išsaugoti ekonominę ir politinę įtaką, pačios perduodavo valdžią vietos gyventojams.
Didelę reikšmę turėjo ir demokratinės bei komunistinės sistemų kova. SSRS ir jos sąjungininkės, siekdamos apriboti Vakarų valstybių įtaką ir įtraukti naujai susikūrusias valstybes į komunistinių šalių sistemą, rėmė Azijos gyventojų tautinį išsivadavimą. 1943 Prancūzija pripažino Libano ir Sirijos nepriklausomybę. 1945–71 laikotarpiu nepriklausomybę atgavo ar įgijo dauguma Azijos valstybių. II pasaulinio karo pabaigoje (1945) SSRS Azijoje užėmė Pietų Sachaliną, Kurilų salas ir Korėjos pusiasalio šiaurinę, o JAV – pietinę dalį.
1948 Korėjos pusiasalyje atsirado dvi valstybės: Pietų Korėja (Korėjos Respublika) ir Šiaurės Korėja (Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika). Per Kinijos pilietinį karą (1946–49) žemyninėje Kinijos dalyje įsigalėjo komunistai, kuriuos rėmė SSRS, o Taivano saloje išsilaikė provakarietiškos jėgos, remiamos JAV. 1949 komunistinės jėgos paskelbė, kad įkuriama Kinijos Liaudies Respublika, o Taivano saloje antikomunistinis režimas tebesivadino Kinijos Respublika (Taivano istorija). Taip atsirado dvi Kinijos valstybės; iki 8 dešimtmečio dauguma Vakarų valstybių (kaip teisėtą Kinijos vyriausybę) pripažino Taivano valdžią (Taivano teisinė padėtis), tik 8 dešimtmetyje jos (1979 JAV) atsisakė Kinijos Respublikos pripažinimo ir užmezgė diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika.
1945 pradžioje buvo paskelbta Vietnamo nepriklausomybė. 1949 su Prancūzijos parama (1945–54 Indokinijos karas) Vietnamo pietinėje dalyje susikūrė nekomunistinė Vietnamo valstybė; 1975 Šiaurės Vietnamo karinės pajėgos, remiamos SSRS, užėmė Pietų Vietnamą ir suvienijo šalį (Vietnamo karas). Palestinoje 1948 įkurtas Izraelis (Izraelio Valstybė). Tai sukėlė arabų šalių nepasitenkinimą ir karus (1948–49, 1956–57, 1967, 1973 ir 1982 arabų–Izraelio karai).
1991, žlungant SSRS, jos azijinėje dalyje susikūrė ir atgavo nepriklausomybę 8 valstybės (Armėnija, Azerbaidžanas, Kazachija, Kirgizija, Sakartvelas, Uzbekija, Tadžikija ir Turkmėnija); visos jos įstojo į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą. 1997 Didžioji Britanija perdavė Kinijai Honkongą (Siengangą; Honkongo teisinė padėtis), 1999 Portugalija – Aomeną (Macao). 1975 Portugalija išvedė savo kariuomenę iš Rytų Timoro, bet jį okupavo, o 1976 aneksavo Indonezija; 2002 Rytų Timoras tapo nepriklausomas (Rytų Timoro istorija). 2002 Azijoje nedideles teritorijas dar valdė Australija (Kalėdų salą, Kokosų salas) ir Didžioji Britanija (Chagoso salyną).
Azijos valstybių politinė nepriklausomybė nepanaikino daugelio tautinių, religinių ir teritorinių problemų, dažniausiai likusių dar iš ikikolonijinio laikotarpio. Šių valstybių padėtį dar labiau sunkino Vakarų ir Rytų šalių varžybos; Vakarų šalys daugiausia rėmė demokratines provakarietiškos, Rytų – prokomunistinės orientacijos jėgas (Šaltasis karas). Dėl to Azijoje kilo daug konfliktų: Indijos–Pakistano konfliktai (1947–49, 1965, 1971 ir vėliau), Κorėjos karas (1950–53), Vietnamo karas (1965–73), Afganistano karas (1978–92), Irako–Irano karas (1980–88), Persijos įlankos karas (1991) ir kiti.
Komunistinė sistema su komunistų partijomis priešakyje dar 20 a. 3 dešimtmetyje įsigalėjo Mongolijoje (Mongolijos liaudies partija), 5 dešimtmečio antroje pusėje – Kinijoje (Kinijos komunistų partija), Šiaurės Korėjoje (Korėjos darbo partija), 7–8 dešimtmetyje – Vietname (Vietnamo komunistų partija), Kambodžoje ir Laose; tai dažniausiai sukeldavo ūkio krizę. 1978 Kinija, 1986 Vietnamas, nekeisdami politinės sistemos, ėmėsi kai kurių ekonominių reformų. 1989–91, žlungant sovietinei sistemai Rytų Europoje, ekonominių, kai kur ir politinių reformų ėmėsi beveik visos komunistinės Azijos šalys; Šiaurės Korėja, nepaisydama sunkumų, laikosi ortodoksinės komunistinės ideologijos.
1996 Afganistanas (Afganistano Islamo Valstybė), į valdžią atėjus islamo fundamentalistams (Talibanas), tapo konservatyviausių islamo jėgų prieglobsčiu. 2001 JAV ir Didžiajai Britanijai įsikišus (tarptautinė bendrija tam pritarė) talibų režimas buvo nuverstas (2001–14 Afganistano karas); JAV išvedus kariuomenę iš Afganistano, 2021 08 čia valdžią vėl perėmė Talibanas. Į 2011 prasidėjusį Sirijos pilietinį karą įsitraukė JAV, Rusija ir kitos valstybės. 2014 savo valdomose teritorijose Sirijos rytuose bei Irako vakaruose ginkluota kraštutinių musulmonų grupuotė paskelbė įkurianti Islamo valstybę (su sostine Raka; „Islamo valstybė“). Azija ir toliau lieka nestabiliausias pasaulio regionas.
3061
2271