Azlio kultūrà, mezolito archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi devintame–septintame tūkstantmetyje prieš Kristų Pietų ir Vidurio Europoje. Pavadinimas kilo nuo 1887–89 E. Pjetto tirto Mas d’Azilio urvo Pietų Prancūzijoje. Kultūrai būdingi titnaginiai antgaliai (padaryti iš skelčių) retušuotu priekiniu šonu ir įlinkiu įkotės pagrinde, smailūs bei apvalūs gremžtukai ir kampuoti rėžtukai. Ypač gausu dirbinių iš šiaurės elnio ragų bei kaulų (žeberklų, kirvių movelių). Upių ir Viduržemio jūros pakrantėse aptinkama akmeninių riedulių, puoštų raudonais ir juodais simboliniais ženklais; manoma, kad tai kulto reikmenys.
Gyventojai mirusiuosius laidojo atskirtomis nuo kūno galvomis, palaikus apiberdavo raudona ochra (Gross Ofneto urvas). Prie jų randama šiaurės elnio dantų ir kriauklių su išgręžtomis skylutėmis.
3044