azòtas (Nitrogenium; a… + gr. zōos – gyvas), N, periodinės elementų sistemos V grupės cheminis elementas. Molekulė dviatomė N2. Gamtinį azotą sudaro du stabilūs izotopai: 14N (99,635 % tūrio) ir 15N (0,365 % tūrio). Βespalvės, bekvapės dujos; lengvesnės už orą, sunkiai skystėja. Tirpsta vandenyje, nelabai reaktingas. Neaukštoje temperatūroje reaguoja tik su kai kuriais chemiškai aktyviais metalais (pvz., ličiu, ceziu). Esant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui bei katalizatoriui jungiasi su vandeniliu – susidaro amoniakas. Su deguonimi aukštesnėje kaip 2000 °C temperatūroje sudaro azoto oksidą NO, kuris lengvai oksiduojasi iki NO2 (azoto oksidai); iš šių oksidų gaminama azoto rūgštis. Reaguodamas su metalais sudaro nitridus. Su halogenais tiesiogiai nereaguoja. Atmosferoje azoto yra apie 4·1015 t. Gamtiniai azoto junginiai – natrio nitratas (Čilės salietra) ir kalio nitratas (indiškoji salietra). Azoto yra visuose gyvuose organizmuose (1–3 %), šiek tiek akmens anglyse, naftoje, upių ir jūrų vandenyje. Iki 20 a. pradžios azotas buvo gaunamas iš salietros, vėliau – iš suskystinto oro. Laboratorijoje gaunamas kaitinant amonio nitritą arba amonio chromatą. Azotas naudojamas amoniakui ir kalcio cianamidui gauti, skystas – šaldymo įrenginiuose. Chemijos pramonėje, metalurgijoje azotu apsaugomos nuo deguonies poveikio kai kurios medžiagos. Izotopas 15N vartojamas medžiagų apykaitai tirti. Azotas laikomas ir transportuojamas plieniniuose balionuose arba Dewaro induose. Pasaulyje per metus azoto pagaminama apie 72 mln. tonų. Azotą 1772 atrado Danielis Rutherfordas (Škotija) ir C. W. Scheele. Azotas – svarbi nukleorūgščių, baltymų (aminorūgščių; sudaro apie 16 %) sudedamoji dalis; jo yra alkaloiduose, chlorofile, daugelyje vitaminų. Atmosferos azotą sugeba pasiimti tik azotą jungiantys mikroorganizmai. Aukštesnieji augalai atmosferos azoto tiesiogiai nepasisavina. Azoto pagrindinis šaltinis augalams yra dirvožemio neorganiniai junginiai (amonio druskos, nitratai), daug mažiau azotą asimiliuoja iš organinių junginių (aminorūgščių, amidų), nors jų dirvožemyje yra šimtus kartų daugiau. Dirvožemyje azotas atsiranda iš mineralizuotų žuvusių augalų ir gyvūnų, be to, azoto kiekį didina azotą jungiantys mikroorganizmai, tarp jų – ankštinių augalų gumbelinės bakterijos. Deguoniniai azoto junginiai į dirvožemį patenka iš oro po elektros išlydžių. Augalų asimiliuojamų azoto junginių trūksta pelkėse ir durpynuose, todėl ten augantys vabzdžiaėdžiai augalai papildomai azoto gauna misdami gyvūnais. Augalų ir gyvūnų audiniuose vyksta azoto apykaita. Augaluose kai kurie azoto junginiai lengvai pernešami iš senesnių audinių į jaunesnius, kur jie ypač reikalingi, todėl azoto trūkumo požymiai pirmiausia pastebimi ant senų ir tik retais atvejais ant jaunų augalo dalių. Azoto trūkumas augaluose sutrikdo žydėjimą ir derėjimą, šaknų, ūglių ir lapų augimą; perteklius sukelia ilgą vegetaciją, augalai vėliau žydi ir dera, lengviau pažeidžiami kenkėjų. Gyvūnų ir žmogaus organizmas negali sintetinti vadinamų nepakeičiamųjų aminorūgščių, todėl azoto šaltinis yra su maistu gaunami baltymai. Pvz., žmogaus organizmas apie 95 % azoto gauna iš baltymų (aminorūgščių). Suvalgius 100 g baltymų pasisavinama apie 16 g azoto. Organizmo baltymai, veikiami fermentų, suskyla į aminorūgštis, o nukleorūgštys – į nukleotidus. Aminorūgščių ir nukleotidų azotas virsta neorganiniu junginiu – amoniaku (tik nedidelė azoto dalis sunaudojama vadinamai pakeičiamųjų aminorūgščių, azotinių bazių sintezei). Azoto junginius gyvūnai išskiria į aplinką: žinduoliai, varliagyviai, vėžliai, jūrinės žuvys – karbamidą (jūrinės žuvys dar išskiria ir trimetilamino-N-oksidą), paukščiai, ropliai, vabzdžiai – šlapimo rūgštį, bestuburiai ir gėlųjų vandenų žuvys – amoniaką. Iš žmogaus organizmo daugiausia azoto pašalinama su šlapimu, nedidelis kiekis – su išmatomis, prakaitu, slenkant plaukams, pleiskanojant odai. Šlapime azoto turinčios medžiagos yra karbamidas (jame yra 85–90 % viso šalinamo azoto), amonio druskos, aminorūgštys, kreatininas, šlapimo rūgštis ir kitos. Gaunamo su maistu ir šalinamo azoto skirtumas vadinamas azoto balansu. Organizmui augant, sveikstant azoto balansas yra teigiamas, sveiko suaugusio žmogaus – lygus nuliui. Mažėjant kūno masei (sergant, valgant nevisavertį maistą) ir senatvėje azoto išskiriama daugiau nei gaunama su maistu.
1
2519
2591
1316
-Nitrogenium