azoto oksidai

azòto oksdai, azoto junginiai su deguonimi: N₂O, NO, NO₂, N₂O₃, N₂O₄, N₂O₅. Azoto suboksidas N₂O – bespalvės, malonaus kvapo, salsvo skonio dujos. Tirpsta vandenyje, spirite, eteryje, koncentruotoje sieros rūgštyje. Mišiniai su vandeniu, amoniaku, anglies monoksidu bei kai kuriomis organinėmis medžiagomis sprogsta. Gaunamas kaitinant amonio nitratą. Įkvėptas lengvai svaigina (todėl vadinamas linksminančiosiomis dujomis), naudojamas nejautrai. Azoto monoksidas NO – bespalvės, vandenyje beveik netirpstančios dujos. Susidaro atmosferoje žaibuojant, kaip tarpinis produktas gaminant azoto rūgštį iš amoniako. Prisijungia deguonį ir virsta NO₂. Gaunamas variu redukuojant azoto rūgštį. Azoto dioksidas NO₂ – rudos, troškios dujos. 21,15 °C temperatūroje virsta rusvai raudonu skysčiu. Dimerizuojasi (paprastai normaliomis sąlygomis yra NO₂ ir jo dimero N₂O₄ mišinys). Reaguodamas su vandeniu sudaro azoto ir nitrito rūgštį, su šarmais – nitritus ir nitratus. Oksiduoja anglį, sierą, fosforą, organinius junginius. Susidaro gaminant azoto rūgštį iš amoniako. Gaunamas oksiduojant NO arba skaidant nitratus. Naudojamas nitrinimui, naftai valyti nuo sieros organinių junginių, kurui oksiduoti, junginių oksidacijai spartinti. Azoto trioksidas N₂O₃ – tamsiai mėlynas skystis arba tamsiai mėlyni kristalai (labai atšaldytas). Nepatvarus: aukštesnėje negu 0 °C temperatūroje lengvai skyla į NO ir NO₂. Su vandeniu sudaro nitrito rūgštį HNO₂, su šarmais – nitritus. Visi azoto oksidai yra fiziologiškai veiklios medžiagos. Nuolat būnant aplinkoje, kurioje azoto oksidų kiekis yra didesnis už koncentracijos ribinę vertę, galima susirgti lėtinėmis ligomis. Azoto dioksido koncentracijos ribinė vertė 9 mg/m³, kitų azoto oksidų – iki 5 mg/m³ (perskaičiavus į NO₂).

2591