azòto tršos, mineralinės ir organinės medžiagos, teikiančios augalams azoto. Mineralinių azoto trąšų gamybos pagrindinė žaliava – sintetinis amoniakas. Mineralinėse azoto trąšose azotas būna amoniako, amonio ir nitratų, amidų pavidalo. Mineralinės azoto trąšos skirstomos į amonio trąšas, amonio nitratines trąšas, nitratines trąšas ir amidines trąšas. Jomis visi žemės ūkio augalai (išskyrus ankštinius) tręšiami pavasarį: žiemkenčiai – vegetacijos pradžioje, kiti augalai – prieš pat sėją arba iki sudygimo. Pievų ir ganyklų žolės tręšiamos pavasarį ir vegetacijos metu tarp pjūčių ar ganymų. Barstomos arba įterpiamos azoto trąšos parenkamos pagal dirvožemio pH: rūgščiuose dirvožemiuose tinka fiziologiškai šarminės azoto trąšos – kalcio cianamidas, kai kurie nitratai (salietros), mažesnio rūgštumo ir neutraliuose dirvožemiuose – fiziologiškai rūgščios azoto trąšos: amonio sulfatas, amonio nitratas. Fiziologiškai rūgščios azoto trąšos prireikus neutralizuojamos kalkėmis. Javai, linai dažniausiai tręšiami amonio nitratu, karbamidu, bulvės – amonio sulfatu, amonio nitratu. Azoto trąšų beriama mažiau, jei dirva buvo tręšta mėšlu, t. p. po gerų priešsėlių. Azoto trąšų negausiai beriama mišriems ankštinių ir varpinių žolynams, kol juose yra bent 20–30 % ankštinių. Ypač atsargiai azoto trąšomis reikia tręšti javus (pertręšti pasėliai išgula). Organinės azoto trąšos (mėšlas, žalioji trąša) naudojamos nuo seno. 19 a. viduryje pradėta naudoti natrio nitratą (Čilės salietrą), 20 a. pradžioje įvairiose šalyse pradėta gaminti amonio sulfatą, karbamidą, kalcio nitratą. Lietuvoje azoto trąšas gamina bendrovė Achema.
3016
-trąšos