Ažvinčių-Minčios giria

Ažvnčių-Mnčios girià, miškų masyvas Ignalinos rajono savivaldybės, Utenos rajono savivaldybės ir Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje. Sudaro 30 miškų; didesni: Azos, Ažvinčių, Balčių, Daunorių, Mikalinės, Minčios, Salako ir Vidiškės. Tęsiasi nuo Ignalinos į šiaurę iki Salako. Plotas 23 890 ha, mišku apaugę 20 297 ha. Valstybinės reikšmės miškų 12 626 ha; priklausė Ignalinos miškų urėdijos Ignalinos (2523 ha), Kazitiškio (2875 ha), Aukštaitijos nacionalinio parko Minčiagirės (5763 ha), Ginučių (817 ha), Vaišniūnų (6260 ha), Utenos miškų urėdijos Balčių (3638 ha) ir Zarasų miškų urėdijos Salako (2014 ha) girininkijoms. Tai viena gražiausių Lietuvos girių; jos vidurinė dalis (12 156 ha) priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Daug ežerų, upių, upelių, protakų, nemažai pelkių. Didesni ežerai: Baluošas, Dringis, Utenas, Utenykštis, Baltys, Tauragnas, Ilgis, Ilgis, Ažvintis; upės: Minčia, Žiežulna, Knytelė, Pliaušė; pelkės: Pliaušės, Minčios, Nečėnų, Varpiškių, Antabaltės.

Ažvinčių-Minčios girioje yra giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas (Utenos rajono savivaldybė)

Ažvinčių-Minčios giria, Ginučių apylinkės (Ignalinos rajono savivaldybė)

Ažvinčių-Minčios giria yra Aukštaičių moreninės aukštumos ir Žeimenos zandrinės fliuvioglacialinės lygumos sandūroje, todėl kraštovaizdis labai įvairus ir vaizdingas, daug gūbrių, kalvų, slėnių. Augavietės nederlingos normalaus drėgnumo ir šlaitinės, derlingos normalaus drėgnumo ir užmirkusios, nederlingos pelkinės. 11 % miškų yra rezervatiniai, 15 % ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 32 % apsauginiai ir 42 % ūkiniai. Pušynų 73 %, beržynų 13 %, eglynų 11 %, juodalksnynų, drebulynų ir baltalksnynų po 1 %. Jaunuolynai sudaro 19 %, pusamžiai medynai 42 %, pribręstantys 25 %, brandūs 14 %. Medynų vidutinis amžius 65 m., bonitetas II, 1, skalsumas 0,71, tūris 222 m³/ha. Našiausių medynų tūris 400–500 m³/ha. Kultūrinės kilmės medynų 26 %. Kasmet priauga 5,5 m³/ha medienos.

797 ha plote įsteigtas Ažušilės valstybinis kraštovaizdžio draustinis, skirtas Švenčionių aukštumos rytinės dalies ežeringo moreninio kalvyno kraštovaizdžiui saugoti. Girioje yra pilkapynų (Laukstenių, Bališkių, Poviliškės, Ažušilės, Vyžių, Ginučių, Vaišniūnų, Kylatrakio), kapviečių (Kazitiškio bajorų, 1941 sušaudytų žydų), piliakalnių (Puziniškio, Ažubalio, Mažulonių), 12 gamtos paminklų, 40 vaizdingų medynų. Auga 24 rūšys retų augalų, gyvena daug retų ir nykstančių gyvūnų. Įsteigus Aukštaitijos nacionalinį parką labai pagausėjo briedžių, elnių, stirnų, šernų, plėšriųjų paukščių. Daug vaistinių augalų, uogų, grybų.

Ažvinčių miško mėlynšilis

Pirmieji kaimai šioje girioje žinomi nuo 12 amžiaus. Intensyviausiai miškus kirsti pradėta 18 amžiuje. Pušys buvo plukdomos sieliais, nuo 19 a. vidurio vežamos ir geležinkeliu (ir į užsienį). Dauguma miškų buvo valstybiniai. 1863 girioje kovėsi sukilėliai. Ažvinčių-Minčios girią tvarkyti ir joje planingai ūkininkauti pradėta 1874.

Ažvinčių–Minčios girioje veikė Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė ir štabas (1946 01–1951 04). Kovojo jos kuopos – K. Kaladinsko (slapyvardis Erškėtis; veikė 1945–51), Kadugio (vadas V. Mikaličiukas, slapyvardis Sakalas; sunaikinta 1946), Laisvės (veikė 1949–51; vadai: A. Vytėnas, slapyvardis Siaubas, 1950 03–1951 03 A. Stanėnas, slapyvardis Lizdeika) ir Laisvės būrys, 1950 05 pavadintas Žalgirio kuopa (vadas J. Dūdėnas, slapyvardis Vynas, Dagys; kuopa sunaikinta 1951, jos pavieniai partizanai išsilaikė iki 1958).

2355

1047

228

-Minčios miškas